Administracinė byla Nr. A556-1334/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02717-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3.1.; 7.5.3.2.; 7.5.3.3. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – ir VVTAT, Tarnyba) 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 12NKV-50 byloje „Dėl VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (I t., b. l. 32–56) (toliau – ir Nutarimas) už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, NKVVDĮ) 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatų pažeidimą pareiškėjui viešajai įstaigai „Teleradijo kompanija Hansa“ (toliau – ir Įstaiga, VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“) paskyrė 15 500 Lt baudą.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą (I t., b. l. 1–16) prašydamas panaikinti Nutarimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamas Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nutarime nepagrįstai konstatuota, jog įstaiga netinkamai (nepakankamai) informuoja vartotojus apie paslaugos teikimo taisykles bei paslaugos atsisakymo tvarką. Vartotojams teikiamos laidinio radijo paslaugos atjungimas galimas tik atjungus vartotojo galinį įrenginį nuo miesto laidinio radijo tinklo. Laidinio radijo tinklo įvadas dažniausiai būna įrengtas bendroje daugiabučio namo laiptinės skydinėje, taigi, norint vartotojui nutraukti laidinio radijo paslaugos teikimą, būtina iškviesti techninį specialistą, kad šis, atvykęs pas vartotoją, atjungtų jo galinį įrenginį nuo tinklo. Už teikiamos laidinio radijo paslaugos atjungimą imamas 15 Lt dydžio mokestis, kuris nėra bauda už paslaugos atsisakymą. Tai mokestis už techninio Įstaigos specialisto iškvietimo sąnaudas. Techniniai specialistai taip pat atlieka ir laidinio radijo įrangos bei tinklų remonto, gedimų šalinimo darbus, kurie yra prioritetiniai, todėl ne visada paslaugos atjungimo darbai atliekami nedelsiant. Nuo momento, kai vartotojas pareiškia valią atsisakyti teikiamų paslaugų, ir visą laikotarpį, kai laukia laidinio radijo paslaugos atjungimo, jam ir toliau nepertraukiamai, sklandžiai ir kokybiškai teikiamos laidinio radijo paslaugos, tačiau už jas nėra reikalaujama mokėti abonentinio mokesčio, sąskaitos vartotojui nėra teikiamos. Atsakovas minėtas aplinkybes įvertino neadekvačiai ir netinkamai. Pareiškėjas niekada sąmoningai ir tikslingai nerenka mokesčio už paslaugas, kurių vartotojas gauti nenori. Situacija, kai dėl tam tikrų netikslumų ar elementarios žmogiškos klaidos paslaugos atsisakiusiam vartotojui yra išrašoma sąskaita už suteiktas paslaugas, yra laikytina atsitiktine klaida, o vartotojui pateikta sąskaita yra anuliuotina. Nutarime daromos išvados grindžiamos išimtinai vieno vartotojo pranešime nurodyta informacija, tyrimo metu nesurinkus objektyvių duomenų, įrodymų, kad vartotojo nurodoma situacija faktiškai egzistuoja. Nurodytos aplinkybės bei paaiškinimai patvirtina, kad vykdoma veikla nėra nesąžininga, neiškreipia ir negali iškreipti vartotojų ekonominio elgesio dėl pareiškėjo teikiamų paslaugų. Visi vartotojai su paslaugos naudojimo taisyklėmis yra informuojami internetu – jos yra viešai prieinamos Įstaigos svetainėje internete, taip pat susisiekus su Įstaigos darbuotojais telefonu arba atvykus į būstinę.
Pareiškėjas pažymėjo, kad visą laidinio radijo tinklą įsigijo iš AB „TEO LT“ (tuo metu – AB „Lietuvos telekomas“), taip perimdamas ir visus laidinio radijo vartotojus. Visi nauji Įstaigos vartotojai, sutartis sudarę po laidinio radijo tinklo įsigijimo, sudarė sutartis su Įstaiga, kuriomis buvo supažindinti su visomis paslaugos teikimo ar nutraukimo sąlygomis bei techninio darbuotojo iškvietimo mokesčiu.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – ir Komisija) netinkamai kvalifikuoja pareiškėjo veiklą. Įstaiga siunčia Lietuvos radijo ir televizijos transliuojamos radijo programos „Lietuvos radijas“ signalą, kurios veiklai nereikia gauti licencijos ar kitokio atsakingos institucijos leidimo. Nutarimas iš esmės yra grindžiamas išimtinai Komisijos atstovo deklaratyvia asmenine nuomone dėl vykdomos veiklos kvalifikavimo ir/ar radijo programos signalo siuntimo bei radijo programos retransliavimo atskyrimo. Siuntimo veikla yra susijusi su gaunamo signalo persiuntimu, o retransliavimo veikla – su iš transliuotojo gauto signalo specialiu priėmimu, modifikavimu, užlaikymu, keitimu, signalo persiuntimo atidėjimu ar skirstymu.
Pareiškėjas pažymėjo, kad neturi ir negali turėti jokios įtakos daugiabučius namus administruojančių bendrovių rengiamų sąskaitų turiniui. Šių sąskaitų, dėl kurių detalumo atsakovui kilo abejonių, turinys yra išimtinai minėtus daugiabučius gyvenamuosius namus prižiūrinčių bendrovių diskrecijoje, o jis neturi galimybės daryti jokios įtakos tam, kaip konkretų namą administruojanti bendrovė savo formuojamose sąskaitose išskiria bei nurodo pareiškėjo suteiktas paslaugas. Įstaigos rengiamose ir tiesiogiai vartotojams teikiamose (kai nėra daugiabutį namą prižiūrinčios bendrovės) sąskaitose visa reikiama informacija yra nurodoma. Vien pats pavedimo sutarčių su daugiabučius namus prižiūrinčiomis bendrovėmis sudarymas suponuoja pareiškėjo suteiktų paslaugų mokestį įtraukti į gyventojams teikiamas sąskaitas ir išskirti jį iš kitų mokesčių. Teisės aktai nedraudžia mokesčius už laidinio radijo paslaugas surinkti pareiškėjo pasirinktais būdais. Posėdyje atsakovas nenagrinėjo sąskaitų, kurios patvirtintų jų ydingumą, nesurinko ir posėdyje neišanalizavo įrodymų, kad pažeidimas buvo. Atsakovas nepagrįstai tariamo pažeidimo egzistavimą grindžia išimtinai vartotojų nurodytais deklaratyviais teiginiais, tyrimo metu neįsitikinusi šių teiginių teisingumu bei pagrįstumu. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įstaigos veikla nėra ir negali būti laikoma agresyvia. Interneto svetainėje skelbdama, jog įstaiga yra Lietuvoje veikiančio gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemos (toliau – ir GPIS) tinklo dalis, nurodo realybę atitinkančią situaciją, informuoja klientus apie teikiamas paslaugas bei įstaigos vykdomą veiklą. Vartotojams nebuvo nurodoma, kad įstaiga yra už GPIS priežiūrą atsakinga nacionaliniu mastu ir/ar kad įstaiga yra vienintelis tokias paslaugas visoje Lietuvoje teikiantis asmuo. Priimant Nutarimą nebuvo įvertinta, jog visoje teritorijoje, kurioje Įstaiga vykdo veiklą, nėra kitų subjektų, kurie galėtų teikti analogiškas paslaugas, t. y. kurie galėtų civilinės saugos pranešimus teikti laidinio radijo tinklu tiesiai vartotojui į butą. Kiti GPIS paslaugas teikiantys subjektai šias paslaugas teikia ar galėtų teikti kitu techniniu būdu, tačiau GPIS pranešimai nepatektų į vartotojų butą laidinio radijo tinklu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog vartotojui pateikiama informacija yra objektyvi ir pagrįsta, todėl neiškreipia valios naudotis arba nesinaudoti teikiamomis paslaugomis. Priešingai, vartotojui pateikiama objektyvi informacija leidžia pagrįstai apsispręsti, ar naudotis šia paslauga ir turėti galimybę gauti atitinkamus GPIS pranešimus į laidinio radijo tašką, ar šia paslauga nesinaudoti ir GPIS pranešimus gauti kitais būdais. Paslaugos teikiamos ir apmokėjimo už suteiktas paslaugas reikalaujama tik iš tų vartotojų, su kuriais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatytais būdais ar formomis yra sudaryti paslaugų teikimo sandoriai. Vartotojai, naudodami paslaugas ir už jas mokėdami nustatyto dydžio abonentinį mokestį, negali nežinoti apie sandorio sudarymą.
Pareiškėjas nurodė, kad priimdamas Nutarimą atsakovas padarė daugybę procedūrinių pažeidimų, t. y. nesilaikė Įstatyme bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1R-68 patvirtintose Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) įtvirtintos nutarimų priėmimo bei paskelbimo tvarkos. Nutarimo motyvai buvo surašyti po to, kai paskelbta jo rezoliucinė dalis. Paskelbus Nutarimo rezoliucinę dalį, Nutarimas tą pačią dieną pareiškėjui įteiktas nebuvo. Be to, Nutarimo tekstas gerokai skiriasi nuo pranešimo (skiriasi netgi Įstatymo normos, kurios tariamai buvo pažeistos), kurio pagrindu vyko nagrinėjimas posėdyje, turinio.
Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 61–71) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, 2000 m. perėmęs iš AB „Lietuvos telekomas“ laidinio radijo tinklą bei gavęs daugiabučių, kuriems buvo teikiamos laidinio radijo paslaugos, butų numerius, nesiėmė jokių veiksmų, jog sutartys dėl laidinio radijo paslaugos būtų sudarytos su konkrečiais vartotojais, aptariant paslaugos teikimo bei atsisakymo sąlygas. Sutarties sudarymas galėjo įvykti, kaip teigia pareiškėjas, konkliudentiniais veiksmais, tačiau paslaugų teikimo sąlygas šalys turėjo aiškiai aptarti. Pareiškėjo argumentas dėl AB „TEO LT“ (AB „Lietuvos telekomas“) atsakomybės už vartotojų supažindinimą su sutarties sąlygomis atmestinas, nes 2000 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp AB „Lietuvos telekomas“ ir VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“, 3.5 punkte nustatyta, kad pirkėjas (t. y. VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“) įsipareigoja iki 2000 m. gruodžio 31 d. pakeisti visas pardavėjo esamas sutartis su vartotojais dėl paslaugų teikimo savo vardu. Nesant rašytinės sutarties, identifikuojančios jos šalis, bei nesant pareiškėjo vartotojams teikiamų sąskaitų, pagrįstai kyla klausimas, kokiu būdu vartotojas gali žinoti, kas yra paslaugos „radijo taškas“ teikėjas. Kai įstaiga neatskleidė vartotojams, kad būtent VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ yra paslaugos „radijo taškas“ teikėjas, vartotojai neturėjo galimybės ieškoti šios įstaigos kontaktų bei jos laidinio radijo tinklo naudojimo taisyklių. Vartotojams pateikiamose sąskaitose net nebuvo nuorodos į minėtą įstaigos interneto tinklalapį. Įstaiga be pagrindo mano, kad laidinio radijo tinklo naudojimo taisyklių skelbimas internete yra tinkamas vartotojų supažindinimas su jomis, nes vartotojas gali interneto paslaugomis nesinaudoti.
Vadovaudamasi 2003 m. VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ priimtomis Laidinio radijo tinklo naudojimo taisyklėmis (redaguotos 2006 m. sausio 3 d., 2011 m. balandžio 5 d., 2011 m. rugpjūčio 31 d.) pareiškėjas turėjo pareigą vartotojus supažindinti su šiose taisyklėse išdėstytomis laidinio radijo tinklo paslaugų naudojimo sąlygomis bei visais jų pakeitimais. Neįvykdęs šios pareigos jis neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad vartotojai minėtų taisyklių laikytųsi. Pareiškėjo informacija vartotojams apie paslaugos teikimo taisykles bei paslaugos atsisakymo tvarką jokiu būdu negali būti laikoma pakankama, o Nutarime pagrįstai konstatuota, kad rūpestingas ir atidus subjektas galėjo ir privalėjo vartotojams nurodyti paslaugos teikimo, jos mokesčio ir atsisakymo sąlygas. Pareiškėjas nėra sudaręs rašytinių sutarčių su vartotojais, kuriose įstaiga ir vartotojas būtų aptarę šalių teises, pareigas, atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat ir sutarties nutraukimo sąlygas bei tvarką. Sąlyga, jog paslaugų teikimas vartotojui bus nutrauktas tik vartotojui papildomai sumokėjus 15 Lt, sutarties šalių nėra niekur aptartas ir įtvirtintas, todėl neturėjo teisinio pagrindo jo taikyti vartotojams.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas komercinės veiklos subjektas, teikiantis laidinio radijo paslaugas daugiabučių namų gyventojams, turėjo ir galėjo sudaryti tinkamas sąlygas atsisakyti šios paslaugos. Atkreiptas dėmesys į tai, kad VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ pareigos sudaryti sąlygas vartotojams atsisakyti įstaigos paslaugų tinkamą vykdymą apsunkino faktas, jog įstaiga nežino savo vartotojų vardų ir pavardžių, o jų sąskaitos teikiamos tam tikrais adresais, t. y. patalpai. Taigi vartotojai, išsiuntę prašymus atsisakyti sutarties, pareiškėjo sąrašuose negalėjo būti atpažinti. Ši aplinkybė atspindi didelį pareiškėjo nerūpestingumą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas vykdo tiek retransliavimo (radijo programos „Lietuvos radijas“ perdavimą visuomenei elektroninių ryšių tinklais), tiek techninę signalo siuntimo veiklą. Šiuo klausimu kompetentinga institucija – Komisija – pateikė išvadą dėl būtinumo pareiškėjui turėti retransliavimo licenciją, išvada Tarnyba neturi pagrindo abejoti ir ja vadovavosi. Pareiškėjas be pagrindo siekia riboti savo atsakomybę už vartotojams teikiamų sąskaitų išsamumą ir aiškumą, o teiginys, kad jam nekyla ir negali kilti teisinė atsakomybė už vartotojams pateikiamų sąskaitų turinį, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas klaidingai teikė vartotojams informaciją apie tariamai išskirtines paslaugų savybes (GPIS) bei taip sureikšmino teikiamų paslaugų svarbą, todėl tokia veikla atitinka Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą pernelyg didelės įtakos apibrėžimą. Vidutinis vartotojas, net ir būdamas pakankamai atidus ir apdairus, matydamas tokią informaciją, galėjo manyti, kad ekstremalių situacijų atvejais ir visuomeniniam transliuotojui galimai nutraukus radijo transliacijas, tik laidiniu radiju galės gauti civilinės saugos pranešimus bei žodinę informaciją, todėl taip galėjo būti paskatintas toliau naudotis būtent pareiškėjo teikiamomis paslaugomis. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas, vartotojams išsiuntęs pranešimus-įspėjimus apmokėti įsiskolinimus už laidinio radijo paslaugas, o nesumokėjus grasinama kreiptis į skolų išieškojimo bendroves bei informuojama apie kitas galimas išlaidas (delspinigiai, įsiskolinimo išieškojimo išlaidos), galėjo iškreipti vartotojų elgesį bei paskatinti apmokėti už paslaugą, kurios vartotojas nėra užsakęs, ja nesinaudoja bei kai kuriais atvejais net neturi galimybės naudotis. Pareiškėjo veiksmai, interneto tinklalapyje nurodant, kad įstaigos teikiama paslauga yra laidinis civilinės saugos radijo tinklas, t. y. gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemos (GPIS) dalis, integruota į bendrą Lietuvos Respublikos civilinės saugos sistemą, atitinka pernelyg didelės įtakos, apribojančios vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, o reikalavimas apmokėti už paslaugas, kurių vartotojai neužsakė arba nutraukė, laikytini agresyvia veikla, pažeidžiančia Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas. Tarnyba nutarimą paskelbė bei įteikė Taisyklių nustatyta tvarka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 1 d. sprendimu (III t., b. l. 59–70) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 12NKV-50 byloje „Dėl VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Nutarimu už Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatų pažeidimą VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ paskyrė 15 500 litų baudą. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi (skundžiamame Nutarime atsakovas konstatavo, kad VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ vykdyta veikla, teikiant laidinio radijo paslaugas bei pateikiant sąskaitas, laikytina komercine bei atitinkančia Įstatyme įtvirtintą komercinės veiklos sąvoką), Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 9 dalimi, 2 straipsnio 13 punktu. Teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“, 2000 m. perėmusi iš AB „Lietuvos telekomas“ laidinio radijo tinklą bei gavusi daugiabučių, kuriems buvo teikiamos laidinio radijo paslaugos, butų numerius, nesiėmė jokių veiksmų, kad sutartys dėl laidinio radijo paslaugos būtų sudarytos su konkrečiais vartotojais, aptariamos paslaugos tiekimo bei atsisakymo sąlygos. Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis įtvirtina profesinio atidumo definiciją.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas Nutarime teisėtai konstatavo, kad pareiškėjas laidiniu tinklu retransliuoja Lietuvos radijo programą, o tokia veikla, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, yra licencijuojama. Komisija 2012 m. kovo 8 d. raštu Nr. S-94 Tarnybai nurodė, kad šiuo metu VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ neturi jokių transliavimo/retransliavimo licencijų (jos buvo panaikintos už licencijų sąlygų nevykdymą bei nesumokėtus mokesčius), todėl Lietuvos radijo programa yra retransliuojama laidinio radijo tinklu be visuomeninio transliuotojo, t. y. programos savininko, sutikimo. Taigi tokia Įstaigos veikla negali būti laikoma rūpestingo ir atidaus komercinės veiklos subjekto vykdoma veikla. Pareiškėjas, būdamas komercinės veiklos subjektas, teikiantis laidinio radijo paslaugas daugiabučių namų gyventojams, turėjo ir galėjo sudaryti tinkamas sąlygas atsisakyti šios paslaugos, tačiau tokios sąlygos sudarytos nebuvo. Taigi atsižvelgiant į tai, tokia pareiškėjo veikla neatitinka komercinės veiklos subjektams taikomų aukštesnių rūpestingumo ir atidumo standartų vartotojų atžvilgiu bei pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.
Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl AB „TEO LT“ (AB „Lietuvos telekomas“) atsakomybės už vartotojų supažindinimą su sutarties sąlygomis, nes 2000 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp AB „Lietuvos telekomas“ ir VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“, 3.5 punkte nustatyta, kad VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ įsipareigoja iki 2000 m. gruodžio 31 d. pakeisti visas pardavėjo esamas sutartis su vartotojais dėl paslaugų teikimo savo vardu. Pareiškėjas priėmė Laidinio radijo tinklo naudojimo taisykles bei jas redagavo 2006 m. sausio 3 d., 2011 m. balandžio 5 d., 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir turėjo pareigą vartotojus supažindinti su šiose taisyklėse išdėstytomis laidinio radijo tinklo paslaugų naudojimo sąlygomis bei visais jų pakeitimais, tačiau šios savo pareigos tinkamai nevykdė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo informacija vartotojams apie paslaugos teikimo taisykles bei paslaugos atsisakymo tvarką negali būti laikoma pakankama, o Nutarime pagrįstai konstatuota, kad rūpestingas ir atidus subjektas galėjo ir privalėjo vartotojams nurodyti paslaugos teikimo, jos mokesčio ir atsisakymo sąlygas. Pareiškėjo sąlyga, kad paslaugų teikimas vartotojui bus nutrauktas, tik vartotojui papildomai sumokėjus 15 Lt, sutarties šalių nėra niekur aptarta ir įtvirtinta. Tariantis dėl paslaugų teikimo turi būti tiksliai įvardijami visi taikytini mokesčiai, taip pat ir paslaugos atjungimo mokestis. Kadangi VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ šio mokesčio su vartotojais nebuvo aptarusi, tai neturėjo teisinio pagrindo jo taikyti vartotojams, taigi įstaigos vartotojams keliamas reikalavimas už paslaugos atjungimą sumokėti 15 Lt mokestį yra nepagrįstas. Atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ veikla neatitinka komercinės veiklos subjektams taikomų rūpestingumo ir atidumo standartų vartotojų atžvilgiu bei pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas skundžiamame Nutarime konstatavo, jog pareiškėjo vykdomai veiklai (šiai veiklai taikomi specialūs reikalavimai, iš jų ir reikalavimai paslaugų kokybei, atsiskaitymams, ginčų sprendimui, kvalifikacijai, teisiniam statusui, leidimams) reikalinga licencija ir įstaiga jos neturi, bet koks VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ vykdomas radijo programų transliavimas ar retransliavimas laidiniais radijo tinklais laikytinas neteisėtu, todėl pareiškėjas pažeidžia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pareiškėjas teigia, kad nuo 2005 m. balandžio 8 d. minėti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir Ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir RRT) leidimai nebereikalingi, o įstaigos vykdomą veiklą reglamentuoja Bendrųjų vertimosi elektroninių ryšių veikla sąlygų aprašas, patvirtintas Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 1V-340. Radijo ir televizijos komisija Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai 2012 m. kovo 8 d. raštu Nr. S-94 nurodė, kad pareiškėjo teikiamai paslaugai vartotojams būtina gauti retransliavimo licenciją radijo programoms retransliuoti laidiniais radijo tinklais. Komisija taip pat 2012 m. liepos 2 d. raštu Nr. S-300 nurodė, kad VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ neturi licencijos, suteikiančios jai teisę verstis laidinio radijo veikla, todėl bet koks šios viešosios įstaigos vykdomas radijo programų transliavimas ar retransliavimas laidiniais radijo tinklais laikytinas neteisėtu. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas retransliuoja Lietuvos radijo programą, neturėdamas visuomeninio transliuotojo, t. y. programos savininko, sutikimo. Komisija nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra teikiamos jokios elektroninių ryšių paslaugos, vartotojas negali pasirinkti transliuojamo turinio, todėl galutinio vartotojo gaunama Įstaigos teikiama paslauga yra ne elektroninių ryšių paslauga, bet visuomenės informavimo paslauga. Atsakovas pagrįstai teigia, kad pareiškėjas, kaip radijo kabelių valdytojas vykdo techninę signalo siuntimo veiklą, tačiau šalia šios veiklos vykdo ir Lietuvos radijo perdavimą visuomenei elektroninių ryšių tinklais, vadinasi, vykdo tiek retransliavimo, tiek siuntimo veiklą. Komisija Tarnybai pateikė išvadą dėl būtinumo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ turėti retransliavimo licenciją. Veiklai, kuriai reikalinga licencija, taikomi specialūs reikalavimai, iš jų ir reikalavimai paslaugų kokybei, atsiskaitymams, nuo šios aplinkybės, ar įstaiga veiklą vykdo teisėtai, ar neteisėtai, priklauso ir vartotojo teisės, ši svarbi informacija gali apgauti vidutinį vartotoją ir dėl to jis gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Teismas priėjo išvadą, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus.
Teismas nurodė, kad VVTAT Nutarime konstatavo, jog pareiškėjas neįvykdė pareigos suteikti vartotojams esminę informaciją apie teikiamą paslaugą bei pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laidinio radijo paslaugą teikė ne daugiabučių namų bendrijoms, bet butų savininkams, jis, pavedimų sutartimis perkeldamas mokesčių surinkimo pareigą daugiabučių namų administratoriams ir bendrijoms, neaptarė sąlygų, kaip ir kokia informacija turi būti pateikiama sąskaitose vartotojams. Teismas pažymėjo, kad kai kuriais atvejais (vartotojų J. N., B. M. ir G. P. atveju) pateiktoje sąskaitoje nebuvo nurodyta atskira eilutė už laidinio radijo paslaugą, o mokestis įtrauktas į sąskaitos eilutę „Kitos paslaugos“. Tarnybos tyrimo metu buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės 2010 m. balandžio 20 d. raštas Nr. A51-8453 (3.3.10.2-BR4), kuriame nurodyta, jog namo administratoriaus renkami mokesčiai už laidinio radijo paslaugą skaičiuojami nepagrįstai, nes nėra sudarytų paslaugos teikėjo sutarčių su vartotojais, nenumatyta vartotojų teisė gauti kokybišką paslaugą,. Paslauga, kuri teikiama butų ir kitų patalpų savininkams, yra nesusijusi su privalomų paslaugų teikimu, pastato administratorius gali vykdyti tik tarpininko paslaugą, jei tai numatyta paslaugų teikimo sutartyje, o pagal CK 4.83 straipsnio 4 punktą, buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimas Nr. 1300 „Dėl Gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio radijo paslaugas tvarkos patvirtinimo“ panaikintas nuo 2002 m. birželio 1 d. Taigi atsiskaitymas už laidinio radijo paslaugas buvo vykdomas remiantis būtent Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1300. Po Nutarimo panaikinimo santykiai tarp laidinio radijo paslaugų teikėjų ir vartotojų iš esmės pasikeitė. Kaip ir visoms vartojimo sutartims, šiems santykiams taikytinos visos su vartotojų teisių apsauga susijusios teisės aktų nuostatos, taip pat ir tinkamo vartotojų informavimo, aiškaus sutarties sąlygų aptarimo ir kitos paslaugų teikėjo pareigos. Pareiškėjas Tarnybai 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. 36 nurodė, kad nežino vartotojų vardų ir pavardžių; nesudarė sutarčių su vartotojais, kuriems teikiamos įstaigos paslaugos; netvarkė šių vartotojų registro. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos suteikti vartotojams esminę informaciją apie teikiamą paslaugą bei pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Teismas nurodė, jog tyrimo metu atsakovas nustatė, kad pareiškėjas interneto tinklalapyje www.hansatvr.lt skleidžia informaciją, kad „Laidinis civilinės saugos radijo tinklas yra gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemos (GPIS) dalis integruota į bendrą Lietuvos Respublikos civilinės saugos sistemą“, t. y. skleidžiama informacija, kuri įstaigai suteikia išskirtinį pranašumą vartotojų atžvilgiu prieš kitus ūkio subjektus. Pareiškėjas teigė, kad niekuomet vartotojams nėra nurodęs, jog yra už GPIS priežiūrą atsakingas nacionaliniu mastu ir/ar kad įstaiga yra vienintelis tokias paslaugas visoje Lietuvoje teikiantis asmuo, kad paslaugas teikia ir apmokėjimo už suteiktas paslaugas reikalauja tik iš tų vartotojų, su kuriais CK nustatytais būdais ar formomis yra sudaryti paslaugų teikimo sandoriai. Vartotojai, naudodami paslaugas ir už jas mokėdami nustatyto dydžio abonementinį mokestį, negali nežinoti apie sandorio su pareiškėju sudarymą. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. birželio 27 d. raštu Nr. 9.4-1485 (10.23.) nurodė, jog VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ nėra įgaliota nacionaliniu mastu atlikti GPIS priežiūros funkcijos, o už šios funkcijos vykdymą savivaldybių lygiu atsako jų administracijų direktoriai, valstybės lygiu – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Civilinės saugos valdyba ir apskričių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos. Taigi įvertinęs pateiktą informaciją atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas klaidingai teikė vartotojams informaciją apie tariamai išskirtines paslaugų savybes (GPIS) bei taip sureikšmino teikiamų paslaugų svarbą, todėl tokia veikla atitinka Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą pernelyg didelės įtakos apibrėžimą, t. y. komercinės veiklos subjekto naudojimąsi susidariusiomis sunkiomis aplinkybėmis, kurios gali daryti įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui ir apie kurias komercinės veiklos subjektas žino, siekdamas paveikti vartotojo sprendimą dėl produkto. Šiuo atveju VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ teikia laidinio radijo paslaugą, t. y. kaip ir kiti komerciniai komunikacijų kanalai (pvz., televizija, internetas) siūlo už nustatytą mokestį naudotis jų paslaugomis. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą preziumuojama, kad komercinė veikla yra agresyvi, jeigu ji pasireiškia kaip reikalavimas nedelsiant sumokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, taip pat atidėto mokėjimo reikalavimas arba reikalavimas tokius produktus grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė, išskyrus atvejus, kai iki sutarties sudarymo ar sutartyje vartotojas su komercinės veiklos subjektu buvo susitarę, kad jeigu komercinės veiklos subjektas negali gauti vartotojo užsakyto produkto, jis gali pateikti vartotojui kitą tokios pat kokybės ir kainos produktą.
Byloje nustatyta, kad į Tarnybą kreipęsi vartotojai nurodė, kad prašo nutraukti VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ radijo paslaugų teikimą bei panaikinti nepagrįstai gaunamas sąskaitas. Vartotojos (E. R., J. N., A. J.) nurodė, kad jų daugiabučių namų butuose nėra radijo taško, todėl nėra net galimybės naudotis VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ paslaugomis, už kurias nepagrįstai teikiamos sąskaitos. Vartotojai (M. J., T. B., S. J., E. R., T. J., G. P., L. L., M. S., J. N., I. D. B., S. F., A. J., L. S.) prašymuose nurodė, jog gaudavo pranešimus-įspėjimus dėl susidariusios skolos apmokėjimo ir kad nepadengus įsiskolinimo už suteiktas paslaugas įstaiga bus priversta perduoti ieškininį pranešimą skolų išieškojimo agentūrai ir skolą perduoti „Skolų registrui“, taip pat priskaičiuoti delspinigius ir įsiskolinimo išieškojimo išlaidas. Vartotojai M. K., E. S. ir E. F. savo prašymuose nurodė, jog net ir sumokėję 15 Lt laidinio radijo atjungimo mokestį toliau gaudavo nepagrįstas VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ sąskaitas, taip vartotojai buvo raginami sumokėti už neužsakytas arba jau atsisakytas paslaugas. Be to, kai kurie vartotojai (J. N., B. M. ir G. P.) prašymuose nurodė, kad mokestis už minėtą paslaugą buvo paslėptas tarp kitų komunalinių paslaugų, t. y. kartu su šia paslauga toje pačioje eilutėje būdavo skaičiuojama dar už 10-11 paslaugų. Vartotojos B. M. pateiktame 2001 m. gruodžio mėnesio apmokėjimo dokumente skiltyje „Kitos paslaugos“ yra nurodyta „Naujamiesčio būstas“ bei 200 litų suma.
Teismas pažymėjo, kad, sąskaitose nenurodant prekės ar paslaugos pavadinimo, vartotojams buvo sudaromas apgaulingas įspūdis apie teikiamų paslaugų turinį, t. y. kokios paslaugos sudaro skiltį „Kitos paslaugos“ (UAB „Verkių ūkis“ 2010 m. spalio 14 d. rašte Nr. S-418 nurodė, kad remiantis 2000 m. lapkričio 30 d. sudaryta pavedimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), Įstaigai buvo pavesta surinkti mokesčius iš vartotojų už pareiškėjo teikiamas paslaugas bei tvarkyti ir kontroliuoti atsiskaitymus. Būtent dėl to reikalavimas sumokėti už laidinio radijo paslaugas, nurodytas Įstaigos teikiamose apmokėti sąskaitose, įtrauktas į namo administravimo išlaidas), todėl vartotojai nežinojo ir negalėjo žinoti apie sutarčių su VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ egzistavimą bei negalėjo atsisakyti nepageidaujamos paslaugos ir nepatirti papildomų išlaidų. Pareiškėjas, vartotojams išsiuntęs pranešimus-įspėjimus apmokėti įsiskolinimus už laidinio radijo paslaugas, o nesumokėjus grasinama kreiptis į skolų išieškojimo bendroves bei informuojama apie kitas galimas išlaidas (delspinigiai, įsiskolinimo išieškojimo išlaidos), galėjo iškreipti vartotojų elgesį bei paskatinti įvykdyti apmokėjimą už paslaugą, kurios jie nėra užsakę, ja nesinaudoja bei kai kuriais atvejais net neturi galimybės naudotis.
Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo veiksmai interneto tinklalapyje nurodant, jog įstaigos teikiama paslauga yra laidinis civilinės saugos radijo tinklas, t. y. gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemos (GPIS) dalis, integruota į bendrą Lietuvos Respublikos civilinės saugos sistemą, atitinka pernelyg didelės įtakos, apribojančios vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, o reikalavimas apmokėti už paslaugas, kurių vartotojai neužsakė arba nutraukė, laikytinas agresyvia veikla, pažeidžiančia Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas. Teismas, pasisakydamas dėl Nutarimo paskelbimo ir įteikimo, vadovavosi Taisyklių 52, 49.3, 58 punktais. Teismas nustatė, kad Nutarimo rezoliucinė dalis buvo paskelbta po jo priėmimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 20 d., bei vadovaujantis Taisyklėse įtvirtinta tvarka per tris darbo dienas nuo Nutarimo priėmimo 2012 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 4-8587 registruotu paštu buvo išsiųstas pareiškėjui. Taigi teismas konstatavo, kad Tarnyba Nutarimą paskelbė bei įteikė Taisyklių nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo skundo argumentas, jog Tarnybos Nutarimo motyvai neteisėtai surašyti po to, kai buvo paskelbta jo rezoliucinė dalis, atmestinas. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad Nutarimo tekstas skiriasi nuo pranešimo apie atliktą tyrimą, kurio pagrindu vyko nagrinėjimas posėdyje, turinio. Iš pranešimo turinio matyti, kad jame nurodytos aplinkybės ir pareiškėjo veiksmų kvalifikavimas atitinka Nutarime konstatuotus pažeidimus. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovo ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (III t., b. l. 75–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, priimtas netinkamai bei neadekvačiai įvertinus faktines aplinkybes, pažeidžiant tiek materialinės, tiek ir procesinės teisės aktų reikalavimus, grubiai pažeidžia pareiškėjo teises bei teisėtus interesus.
2. Pareiškėjas nėra padaręs teismo sprendime nurodytų Įstatymo pažeidimų. Sprendime nėra daroma reali pareiškėjo argumentų analizė. Vien tik deklaratyvus pareiškėjo argumentų atmetimas, sprendime remiantis išimtinai atsakovo teiginiais, neatitinka teismo sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, pažeidžia pagrindinius administracinės teisenos principus, pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, kelia abejonių dėl bylą nagrinėjusio teismo objektyvumo bei nešališkumo.
3. Teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktos 2000 m. kovo 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) turinį, nepagrįstai konstatavo, jog sutartimi pareiškėjas įsipareigojo sudaryti paslaugų teikimo sutartis su kiekvienu paslaugos vartotojų individualiai. Pareiškėjas su AB „Lietuvos telekomas“ sudarytą sutartį įvykdė tinkamai, jokių pretenzijų iš AB „Lietuvos telekomas“ dėl sutarties 3.5 punkto vykdymo pareiškėjas nėra gavęs.
4. Būtent Tarnybai, kaip priėmusiai byloje skundžiamą Nutarimą, kyla įrodinėjimo pareiga tinkamai ir neginčijamai pagrįsti visų nurodomų Įstatymo pažeidimų sudėties egzistavimą pareiškėjo veiksmuose. Nesant objektyvių, svarių bei nuoseklių įrodymų, pagrindžiančių visus atsakovo nurodomus argumentus bei išvadas, bylą nagrinėjęs teismas negalėjo priimti sprendimo, kuriuo atsakovo nutarimas buvo paliktas galioti, o pareiškėjo skundas atmestas.
5. Nesuprantama kaip ir kokiu būdu pareiškėjas turėjo informuoti asmenis, nesinaudojančius pareiškėjo paslaugomis, apie teikiamos paslaugos sąlygas, nesuprantama, kokiu tikslu tai turėtų būti atliekama. Pareiškėjui taip pat nėra žinomi teisės aktai, kurie įpareigotų tai daryti. Nepagrįsta teismo išvada ir dėl „vartotojų, kurie apie paslaugos teikimą negalėjo žinoti“ netinkamo informavimo. Pareiškėjo paslaugomis besinaudojantys vartotojai žino apie jiems teikiamą paslaugą, šia paslauga naudojasi ir už ją moka nustatyto dydžio mokestį. Pareiškėjui nėra žinoma ar suprantama kokiu būdu paslaugą gaunantis asmuo galėtų nesuprasti, jog jis šią paslaugą gauna. Atsakovo nurodomi atvejai, kuomet dėl atsitiktinės klaidos paslaugos atsisakiusiam vartotojui yra išrašoma sąskaita už suteiktas paslaugas, kurioje vartotojo reikalaujama apmokėti už paslaugas po to, kai vartotojas pateikė prašymą nutraukti laidinio radijo paslaugų teikimą ir sumokėjo techninio specialisto iškvietimo mokestį, tėra atsitiktinės klaidos, kurios yra ištaisomos nedelsiant po vartotojo kreipimosi į pareiškėją. Pareiškėjo paslaugos vartotojai yra tinkamai informuojami apie teikiamos paslaugos sąlygas, kainas, paslaugos atsisakymo tvarką. Pareiškėjo veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip pažeidžiantys keliamus rūpestingumo reikalavimus.
6. Byloje nėra rašytinių įrodymų, iš kurių turinio būtų galima pagrįstai daryti išvadą dėl pareiškėjo vykdomos veiklos priskirtinumo retransliavimo veiklai. Pareiškėjas nevykdo radijo programų transliavimo ar retransliavimo veiklos, kuriai vykdyti yra reikalinga gauti Komisijos išduodamą licenciją. Pareiškėjas vykdo radijo programos signalo siuntimo veiklą. Šiai veiklai vykdyti nėra reikalinga gauti licenciją, taigi pareiškėjas šią veiklą vykdo teisėtai ir pagristai. Radijo programos signalo siuntimas ir radijo programos retransliavimas yra skirtingos ir netapatintinos veiklos, kurių esminiai techniniai skirtumai nulemia skirtingą teisinį reglamentavimą dėl teisės verstis šiomis veiklomis įgijimo. Pareiškėjas pateikia Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos 2012 m. vasario 1 d. raštą Nr. 10 (nuorašas pridedamas), kurio turinys aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas vykdo radijo programos signalo siuntimo veiklą.
7. Visi pareiškėjo paslaugomis besinaudojantys vartotojai turi teisę bet kada informuoti pareiškėjo įstaigą apie savo valią nutraukti teikiamos paslaugos gavimą, t. y. bet kada atsisakyti paslaugos. Pareiškėjas niekuomet sąmoningai ir tikslingai nerenka mokesčio už paslaugas, kurių gauti vartotojas nenori. Tai, kad paslaugos nutraukimui yra taikomos tam tikros techninės bei administracinės sąlygos, pagal kurias yra vykdoma paslaugos teikimo nutraukimo procedūra, nėra ir negali būti laikoma paslaugos teikimo prieš vartotojo valią ir/ar vartotojo vartotojų elgesio iškreipimu.
8. Komisija apskritai nėra kompetentinga institucija šioje byloje nagrinėjamo ginčo klausimais. Komisijai nėra suteikti įgaliojimai kvalifikuoti pareiškėjo vykdomą veiklą (Komisijos nuostatų, patvirtintų Komisijos 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 97, 1 p.). Komisija nėra įgaliota aiškinti elektroninių ryšių paslaugos teikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nėra kompetentinga pasisakyti dėl pareiškėjo vykdomos veiklos kvalifikavimo. Atitinkamai teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi byloje esančiais Komisijos paaiškinimais, neatsižvelgė į tai, jog teikdama šiuos paaiškinimus Komisija išėjo iš jai priskirtos kompetencijos ribų. Teismas taip pat neįvertino, kad Komisijos paaiškinimai yra akivaizdžiai tendencingi ir neobjektyvūs. Būtent RRT yra kvalifikuota ir kompetentinga institucija aiškinti elektroninių ryšių paslaugų teikimo aspektus (RRT nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 1029, 1 p.).
9. RRT atstovai patvirtino, kad pareiškėjas teikia laidinio radijo paslaugą, t. y. elektroninių ryšių paslaugą, o taip pat patvirtino, jog šią paslaugą teikia teisėtai. Pareiškėjo vykdoma elektroninių ryšių veikla nereikalauja turėti atitinkamą licenciją.
10. Pareiškėjas niekuomet vartotojams nėra nurodęs, jog įstaiga yra už GPIS priežiūrą atsakinga nacionaliniu mastu ir/ar, kad įstaiga yra vienintelis tokias paslaugas visoje Lietuvoje teikiantis asmuo. Pareiškėjo interneto tinklapyje nurodyta informacija apie pareiškėjo tiekiamų paslaugų pobūdį nesureikšmina pareiškėjo teikiamų paslaugų svarbos, o adekvačiai apibūdina įstaigos teikiamų paslaugų pobūdį bei turinį. Priimant sprendimą nebuvo įvertinta, jog visoje teritorijoje, kurioje pareiškėjas vykdo veiklą, nėra kitų subjektų, kurie galėtų teikti analogiškas paslaugas, t. y. kurie galėtų civilinės saugos pranešimus teikti laidinio radijo tinklu tiesiai vartotojui į butą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog vartotojui pateikiama informacija yra objektyvi ir pagrįsta, todėl neiškreipia vartotojo valios naudotis arba nesinaudoti pareiškėjo teikiamomis paslaugomis. Teismo sprendime šie pareiškėjo argumentai nebuvo paneigti.
11. Pareiškėjo veikla nėra ir negali būti laikoma agresyvia. Pareiškėjo vykdoma veikla bei veiksmai, kuriais siekiama pagrįstai gauti pajamas už tinkamai suteiktas paslaugas, pilnutinai atitinka įprastinę veiklos praktiką, taigi bet kokie samprotavimai apie tariamus Įstatymo pažeidimus yra nepagrįsti ir atmestini. Sprendime minimi vartotojams reiškiami reikalavimai padengti susidariusius įsiskolinimus už faktiškai suteiktas paslaugas ir nurodomos tokio pagrįsto reikalavimo neįvykdymo teisinės pasekmės pilnutinai atitinka įprastą veiklos praktiką. Pareiškėjo įstaiga, nors ir yra pelno nesiekianti įstaiga, siekia gauti pajamas, kurios Įstaigai yra reikalingos siekiant išlaikyti Įstaigos darbuotojus, padengti veiklos vykdymo sąnaudas, išlaikyti Įstaigai priklausančią įrangą, ją prižiūrėti bei remontuoti ir kt. Dėl šių priežasčių vartotojų įsiskolinimai įstaigai yra itin žalingi, taigi pareiškėjas imasi įprastinius veiklos standartus atitinkančių priemonių, kuriomis siekiama minimizuoti vartotojų įsiskolinimus už suteiktas paslaugas.
12. Pareiškėjas paslaugas teikia ir apmokėjimo už suteiktas paslaugas reikalauja tik iš tų vartotojų, su kuriais CK numatytais būdais ar formomis yra sudaryti paslaugų teikimo sandoriai. Vartotojai, naudodami paslaugas ir už jas mokėdami nustatyto dydžio abonentinį mokestį, negali nežinoti apie sandorio su pareiškėju sudarymą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, nebuvo surinkta objektyvių duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų išrašęs sąskaitas vartotojams, kurie jau yra atsiskaitę su pareiškėju ir/ar pareiškę valią nutraukti paslaugų teikimą.
13. Atsakovas nesilaikė Įstatymo bei Taisyklėse įtvirtintos nutarimų priėmimo bei paskelbimo tvarkos. Teismas visiškai neatsižvelgė į šiuos argumentus. Nors Nutarimas buvo priimtas ir paskelbtas tą pačią dieną, kai įvyko posėdis, t. y. 2012 m. rugsėjo 20 d., tačiau vieša informacija interneto svetainėje paskelbta tik 2012 m. rugsėjo 24 d., o Nutarimo tekstas pareiškėjui išsiųstas 2012 m. rugsėjo 25 d. Nurodytos aplinkybės leidžia neginčijamai teigti, jog Nutarimas nebuvo priimtas ir surašytas jo paskelbimo dieną, t. y. 2012 m. rugsėjo 20 d., o buvo surašytas vėlesnę dieną. Taisyklės nustato galimybę sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti (Taisyklių 49.2 p.). Tačiau Tarnybos komisija nepasinaudojo šia teisės akte numatyta teise, todėl pasitarimų kambaryje nepriėmusi nutarimo, o tik nusprendusi dėl rezoliucinės nutarimo dalies, neturėjo teisės šio nutarimo paskelbti. Teismas, motyvuodamas pareiškėjo argumentų tariamą nepagrįstumą, visiškai nepagrįstai remiasi Taisyklių 52 punkto nuostatomis. Priešingai, nei nurodoma sprendime, ši Taisyklių nuostata tik patvirtina argumentų pagrįstumą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tokie Tarnybos veiksmai kelia pagrįstų abejonių ne tik dėl formalaus teisės aktų reikalavimų laikymosi, tačiau dėl Tarnybos objektyvumo visos bylos nagrinėjimo metu.
14. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia papildomus rašytinius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo dėstomų argumentų pagrįstumą. Pareiškėjas pažymi, jog tokių įrodymų pateikimo būtinybė kilo įvertinus teismo sprendimo turinį, t. y. paaiškėjus, jog bylą nagrinėjęs teismas pareiškėjo reikalavimus atmetė visiškai neatsižvelgdamas į byloje esančių rašytinių įrodymų turinį. Pateikiami papildomi rašytiniai įrodymai yra betarpiškai susiję su šioje administracinėje byloje nagrinėjamu ginču ir leis apeliacinės instancijos teismui šią bylą išnagrinėti tinkamai ir teisingai. Atsižvelgiant į tai, teismo prašo šiuos rašytinius įrodymus pridėti prie šios administracinės bylos.
Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 175-187) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. spendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad skunde išdėstyti pareiškėjo argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Tarnybos nuomone, teismas priimdamas sprendimą tinkamai įvertino visas pareiškėjo skunde dėl Nutarimo panaikinimo ir Tarnybos atsiliepime išdėstytas aplinkybes, atsižvelgė į pateiktą medžiagą ir kitus turimus įrodymus. Teismas sprendime darydamas išvadas vertino ne tik Tarnybos, bet ir pareiškėjo argumentus bei visą bylos medžiagą. Tarnybos nuomone, tai, kad teismas, vertindamas aplinkybes, sprendime patvirtina ar atmeta vienos iš šalių argumentus, negali būti laikoma, jog teismas padarė netinkamas išvadas. Atsakovas atsiliepime atkartoja argumentus išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba Nutarimu už Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatų pažeidimus pareiškėjui VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ skyrė 15 500 litų baudą. Pirmosios instancijos teismas paliko galioti Nutarimą. Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. gruodžio 21 d. priėmė Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2008 m. vasario 1 d. Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas priimtas įgyvendinant 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje įstatymo, kuri iš dalies keičia Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (toliau – ir Direktyva).
Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 1 straipsnyje pažymėta, kad Įstatymas nustato nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimą, nesąžiningos komercinės veiklos rūšis ir atvejus, institucijas, atsakingas už Įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą, ir atsakomybę už Įstatymo pažeidimus. NKVVDĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog Įstatymas taikomas komercinei veiklai iki sandorio dėl produkto sudarymo, šio sandorio sudarymo metu ir jį sudarius, ginant vartotojų ekonominius interesus.
Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodoma, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.
Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą nesąžininga komercinė veikla gali būti konstatuota tik tuo atveju, kai nustatomos dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės:
1) komercinė veikla turi neatitikti profesinio atidumo reikalavimų, kuris suprantamas, kaip specialių įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje (Įstatymo 2 str. 9 d.);
2) iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo (tai toks vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius – Įstatymo 2 str. 13 d.) ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Sąvoką „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ įstatymų leidėjas aiškina, kaip vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Įstatymo 2 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant visapusiškai išnagrinėti bylą, būtina aiškiai atskirti veiksmus, dėl kurių pareiškėjui VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ buvo skirta bauda. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba Įstatymo pažeidimais laikė atskirus vartotojų skunduose VVTAT paminėtus veiksmus ar neveikimą. Atsižvelgiant į tai, kad VVTAT skundžiamu Nutarimu pažeidimus sudariusius veiksmus ar neveikimą konstatavo, kaip pažeidžiančius atskiras Įstatymo nuostatas (pavyzdžiui, VVTAT nurodė, kad pareiškėjo vykdytas Lietuvos radijo programos retransliavimas yra tiek Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto (I t., b. l. 50), tiek Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto (I t. , b. l. 51) pažeidimas), teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje tikslinga identifikuoti atskiras pažeidimų faktines aplinkybes, konstatuotas VVTAT, ir įvertinti jas Įstatymo pažeidimo aspektu. Tokia analizė suteiks pateikiamam vertinimui aiškumo. Teisėjų kolegija byloje vertina kiekvienos iš identifikuotų VVTAT Nutarimu aplinkybių kvalifikavimą. Vertinamos tos aplinkybės, kurias galima išskirti iš Nutarime pateiktos aplinkybių visumos kaip galimai reikšmingų pažeidimo konstatavimui.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (atitinkamai Direktyvos 5 straipsnio 1 dalis) yra įtvirtinta nuostata, kuri yra pagrindas Tarnybai konstatuoti pažeidimus pagal Įstatymą („Nesąžininga komercinė veikla draudžiama“). Kitos Įstatymo (ar Direktyvos) nuostatos padeda apibrėžti nesąžiningos komercinės veiklos turinį, ribas, tipinius ir dėl to preziumuojamus nesąžiningos komercinės veiklos atvejus. Tokios aiškinamojo pobūdžio nuostatos, kaip Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Direktyvos 6 straipsnio 1 dalis), nėra taikytinos savarankiškai, nekonstatuojant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo nesilaikymo. Kartu su bendro pobūdžio draudimą išreiškiančia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi taikytinos nuostatos, kurios nustato konkrečius preziumuotinus atvejus, t. y. Įstatymo 7 straipsnis (sąrašas klaidinančių komercinių veiklų) ir Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis (sąrašas agresyvių komercinių veiklų). Šie sąrašai iš esmės atitinka ir Direktyvos I priede nurodytas veiklas, kurios yra tarp visų priede pateikiamų „juodojo sąrašo“ veiklų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad viešojo administravimo subjekto padaryti trūkumai, pateikiant nuorodas į atitinkamų teisės aktų nuostatas, teismo gali būti ištaisyti, sprendžiant bylą iš esmės, jei tokiam ištaisymui nėra esminių kliūčių (pavyzdžiui, jei iš viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto negalima aiškiai suprasti vieno ar kito pažeidimo kvalifikavimo motyvų, teismas perkvalifikuoti pažeidimo įprastai negali).
Teisėjų kolegija taip pat primena bendrą taisyklę dėl tokio pobūdžio bylose vertinamų įrodymų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad veiksmai, kurie neatitiko profesinio atidumo reikalavimo, neturi būtinai sukelti atitinkamas pasekmes, t. y. neprivalo iš esmės iškreipti vartotojų ekonominio elgesio, nes tam, kad būtų galima konstatuoti tokio pobūdžio įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui, užtenka nustatyti tokios įtakos galimybę. Kitaip tariant, nėra būtina, kad būtų sudarytas bent vienas sandoris, kurio vartotojas kitomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1684/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-284/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-90/2013).
Pažymėtina, kad VVTAT Nutarimo vertinimas turi būti atliekamas ne tik specialiųjų teisės aktų taikymo prasme (pavyzdžiui, NKVVDĮ), bet ir pagal jo atitiktį bendriesiems viešojo administravimo pagrindams. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse. Individualiais administraciniais aktais, priimtais viešojo administravimo subjektų, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti nulemtas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Tačiau bet kokiu atveju negali būti paneigiama viešojo administravimo institucijos pareiga pagrįsti asmenų atžvilgiu priimamus sprendimus, t. y. nurodyti konkrečiu atveju pakankamus ir aiškius motyvus, lėmusius sprendimo priėmimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I662-5/2012 Administracinė jurisprudencija 23, 2012). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ir nagrinėjamu atveju VVTAT taikomas bendrasis iš Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio kylantis reikalavimas motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimtą individualų administracinį aktą.
V.
Dėl paslaugos teikimo prieš vartotojo valią ir sąskaitų teikimo vartotojams, kurie paslaugų jau buvo atsisakę
Iš VVTAT konstatuotų aplinkybių matyti, jog į VVTAT kreipęsi vartotojai (M. K. (M. K.), E. S. ir E. F. (E. F.)) nurodė, kad apmokėjus sąskaitas už naudojimąsi laidinio radijo paslauga bei sumokėjus šios paslaugos nutraukimo mokestį, VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ darbuotojai neatvyko atjungti minėtos paslaugos, o įstaiga ir toliau siuntė sąskaitas (I t, b. l. 48). Ši aplinkybė Nutarime grindžiama vartotojų M. K., E. S. ir E. F. skundais, duomenimis apie jų kreipimąsi į pareiškėją, prašant neteikti paslaugų, po kreipimosi atsiųstomis pareiškėjo sąskaitomis vartotojams bei paaiškinimais (I t., b. l. 48–49). Be to, nurodoma, kad vartotojams pateiktose sąskaitose buvo pateikti grasinimai, kad neapmokėjus paslaugų, išieškojimas bus vykdomas, pasitelkus skolų išieškojimo agentūrą (I t., b. l. 54). Byloje pateiktas vartotojos E. S. skundas, prašymas atjungti jai paslaugos teikimą, apmokėtos sąskaitos ir pareiškėjo sąskaita apmokėti jau po pateikto prašymo atjungti ir apmokėtų ankstesnių sąskaitų (I t., b. l. 116–123) yra pakankami duomenys, pagrindžiantis tai, kad pareiškėjas siuntė vartotojai sąskaitą, nors ji buvo jau atsisakiusi paslaugos. VVTAT nustatytos aplinkybės nėra paneigtos byloje pateiktais įrodymais.
Pabrėžtina, kad Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, padedanti taikyti Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, apibrėžiančias bendrą nesąžiningos komercinės veiklos sampratą. Pažymima, kad nesąžininga komercinė veikla dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi. Agresyvios komercinės veiklos sampratai reikšmingas yra Įstatymo 8 straipsnis, kuris ne tik apibrėžia agresyvios komercinės veiklos turinį (Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), bet ir pateikia komercinių veiklų, kurios laikytinos agresyviomis, jų nepaneigus, sąrašą (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis).
Pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą, preziumuojama, jog komercinė veikla yra agresyvi, jeigu ji pasireiškia kaip reikalavimas nedelsiant sumokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, taip pat atidėto mokėjimo reikalavimas arba reikalavimas tokius produktus grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė, išskyrus atvejus, kai iki sutarties sudarymo ar sutartyje vartotojas su komercinės veiklos subjektu buvo susitarę, kad jeigu komercinės veiklos subjektas negali gauti vartotojo užsakyto produkto, jis gali pateikti vartotojui kitą tokios pat kokybės ir kainos produktą. Šis preziumuotinas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimas atitinka Direktyvos I priedo 29 punkte įtvirtintą „juodojo sąrašo“ veiklą. Pažymėtina, kad byloje įrodyta, jog vartotojai siuntė prašymus neteikti paslaugų, taip aiškiai išreikšdami savo valią, pareiškėjas kai kuriais atvejais toliau siuntė sąskaitas dėl teikiamų paslaugų apmokėjimo, todėl toks atvejis patenka į Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą, net ir nesant aiškių duomenų, ar paslaugos, už kurias vartotojų buvo reikalaujama sumokėti, buvo teikiamos tuo metu. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju, konstatavus prezumpciją, pareiškėjas turėjo pareigą nurodyti aplinkybes, kurios paneigia, jog jis vykdė preziumuojamą veiklą, siekdamas nuginčyti prezumpciją. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas to nepadarė, o VVTAT konstatuotų aplinkybių pakanka, siekiant įvertinti pareiškėjo veiksmus, kaip patenkančius į preziumuojamų agresyvių komercinių veiklų sąrašą. Nepaneigus prezumpcijos, nėra pagrindo vertinti kitų Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto elementų, būtinų siekiant konstatuoti nesąžiningos komercinės veiklos atvejį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas sąskaitų siuntimas vartotojams net ir po to, kai jie yra aiškiai atsisakę paslaugų teikimo, šioje byloje atitinka Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtintos preziumuotinos agresyvios komercinės veiklos sudėtį, taip sudarant pagrindą konstatuoti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto pažeidimą.
Dėl vartotojų apmokestinimo už paslaugas, kurios nėra teikiamos apskritai
VVTAT Nutarime konstatavo, kad dalis vartotojų gaudavo sąskaitas už laidinio radijo paslaugų teikimą iš pareiškėjo, nors šios paslaugos negalėjo jiems būti teikiamos apskritai, nes jie neturėjo laidinio radijo imtuvų savo butuose (I t., b. l. 49). Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, ar vartotojai galėjo naudotis teikiamomis paslaugomis, ar ne, nagrinėjamu atveju turėjo būti aiškiai įvertinta atsakovo, kuris tokią aplinkybę konstatavo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju reikšminga būtent aplinkybė, kad vartotojai siekė atsisakyti paslaugų, tačiau toliau turėjo jas apmokėti. Tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju vertintinos kaip pagrindžiančios Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto nesąžiningos komercinės veiklos atvejo buvimą faktiniuose pareiškėjo veiksmuose. Priešingas situacijos vertinimas lemtų, kad komercinę veiklą Įstatymo prasme vykdantiems komercinės veiklos subjektams būtų taikoma atsakomybė net ir tais atvejais, kai pats vartotojas prisidėtų prie netinkamos paslaugos teikimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bet kuriuo atveju vartotojas, ar gaunantis, ar negaunantis paslaugų, turi teisę jų atsisakyti ir tolesnis reikalavimas apmokėti sąskaitas dėl paslaugų, kurių atsisakyta, yra aiškus Įstatymo pažeidimas. Akivaizdu, kad vartotojas, kuris net negauna kokių nors paslaugų, neturi pareigos už jas mokėti, nes jis savaime patenka į grupę asmenų, kurie nepageidauja tam tikros (šiuo atveju net negaunamos) paslaugos.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad aplinkybė, kad kai kurie vartotojai buvo apmokestinti už paslaugas, kurios jiems nebuvo teikiamos apskritai, nėra laikytina savarankišku pažeidimu ir yra aukščiau analizuoto atvejo, kai vartotojams teikiamos paslaugos ir sąskaitos, nors jie yra to atsisakę, dalis.
Dėl atsisakymo imtis veiksmų sudaryti individualias sutartis su konkrečiais vartotojais, aptariant paslaugos teikimo bei atsisakymo sąlygas
Nutarime VVTAT konstatavo, kad pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad sutartys dėl laidinio radijo paslaugos būtų sudarytos su konkrečiais vartotojais, aptariant paslaugos tiekimo ir atsisakymo sąlygas (I t., b. l. 50). Teisėjų kolegija primena, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą nesąžininga komercinė veikla gali būti konstatuota tik tuo atveju, kai nustatomos dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: 1) komercinė veikla turi neatitikti profesinio atidumo reikalavimų, kuris suprantamas, kaip specialių įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis) ir 2) iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo (tai toks vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius – Įstatymo 2 straipsnio 13 dalis) ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Sąvoką „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ įstatymų leidėjas aiškina, kaip vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-551/2013).
Nagrinėjamu atveju iš Nutarimo motyvų nėra aišku, kokiu būdu pareiškėjo tariamos pareigos sudaryti individualias sutartis dėl laidinio radijo paslaugos su konkrečiais vartotojais, aptariant paslaugos tiekimo ir atsisakymo sąlygas, neįvykdymas iškreipia vartotojų ekonominį elgesį. Nutarime nėra pateikiama argumentų, kad individualių sutarčių su vartotojais buvimas lemia vartotojo ekonominį elgesį siūlomos laidinio radijo paslaugos atžvilgiu, todėl laikytina, kad Nutarimas šiuo aspektu neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą. Vien hipotetinis pamąstymas, kaip galėtų būti gerinama situacija tarp vartotojo ir paslaugos tiekėjo, negali būti pagrindu konstatuoti teisės pažeidimo, kylančio iš konkrečių vartotojų teisių. Iš Nutarime pateiktų motyvų negalima spręsti, kad tiriamuoju periodu pareiškėjui buvo pareiga sudaryti su vartotojais konkretaus turinio sutartis ir tai buvo vienintelis kelias apsaugoti vartotojų interesus. Todėl šiuo atveju taip VVTAT pateikta aplinkybė ir jos įvertinimas nėra pakankama byloje analizuojamo pažeidimo konstatavimui, tai gali būti tik kaip viena iš rekomendacijų, kokiu būdu galima išvengti atitinkamų vartotojų teisių pažeidimų.
Dėl neturėjimo transliavimo/retransliavimo licencijų
VVTAT Nutarime nurodo, kad pareiškėjo vykdomai veiklai yra reikalinga licencija, pareiškėjas jos neturėjo, todėl neteisėtai teikė paslaugas ir padarė pažeidimą, numatytą Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte (I t., b. l. 50) ir Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte (I t., b. l. 51). Teisėjų kolegija pažymi, kad toks konstatavimas nėra pagrįstas dėl toliau išvardijamų argumentų.
VVTAT Nutarimu, teisėjų kolegijos vertinimu, viršijo savo įgaliojimus, nes iš esmės konstatavo tai, kas yra kitų valstybės institucijų kompetencijos ribose. VVTAT nurodė, kad pareiškėjas vykdė veiklą, kuriai reikia licencijos, t. y. Lietuvos radijo programos retransliavimas. Iš bylos pateiktų duomenų matyti, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija yra informavusi atsakovą, kad pareiškėjas neturi licencijos retransliuoti radijo programų (II t., b. l. 72), o šiai veiklai licencijas išduoda būtent Lietuvos radijo ir televizijos komisija (II t., b. l. 118). Tačiau klausimas dėl to, ar komercinės veiklos subjektas teisėtai vykdo retransliavimą, ar apskritai vykdo šią veiklą (byloje atsakovas ginčija aplinkybes, susijusias su retransliavimo, kaip pareiškėjo vykdomos veiklos, buvimo apskritai, nurodydamas, kad vykdyta tik persiuntimo, bet ne retransliavimo veikla, kuri prižiūrima Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka Ryšių reguliavimo tarnybos (III t., b. l. 83–85)) neturi teisinės reikšmės, kvalifikuojant pažeidimą nagrinėjamu atveju.
Pabrėžtina, kad VVTAT funkcijos nėra susijusios su Visuomenės informavimo įstatymo, Elektroninių ryšių įstatymo laikymosi priežiūra. VVTAV, be kitų aiškiai įstatymuose įtvirtintų funkcijų, nagrinėjamos bylos atveju prižiūri, kaip laikomasi Įstatymo nuostatų, išskyrus kompetenciją dėl Įstatymo nuostatų, priklausančią Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (Įstatymo 9 straipsnis). Tarnyba turi teisę būtent Įstatymo nustatytais atvejais skirti baudas arba įspėjimą (Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Todėl ir nagrinėjamu atveju VVTAT pažeidimą galėjo konstatuoti dėl nesąžiningos komercinės veiklos vykdymo, bet ne dėl netinkamo kitų įstatymų įgyvendinimo. VVTAT, tik turėdamas visapusišką informaciją, kuri yra priimta kompetentingo subjekto (subjektų) apie komercinės veiklos subjekto vykdomos veiklos teisėtumą, taip pat kitas aplinkybes, leidžiančias konstatuoti Įstatymo nuostatų pažeidimą bei objektyviai išnagrinėjęs pateiktus duomenis ir pateikęs teisinę situacijos analizę, galėtų konstatuoti esant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos pažeidimą. Byloje ginčijame Nutarime nėra pateikiama duomenų ir argumentų, iš kurių galima būtų spręsti, kad pareiškėjas vykdė būtent licencijuojamą veiklą, kuria buvo pažeistos vartotojų teisės, o atskira informacija dėl pareiškėjo licencijų, kuri nėra susieta su konkrečiu vartotojų teisių pažeidimu, neturi teisinės reikšmės šioje byloje, Tarnybai neturint įgaliojimų tokių klausimų spręsti. Iš Nutarimo motyvų analizuojamu aspektu nėra galimybių spręsti apie Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, o klausimai dėl retransliavimo ar radijo signalo persiuntimo funkcijų yra nagrinėjami kitų institucijų: Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (dėl retransliavimo) pagal Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Ryšių reguliavimo tarnybos (dėl Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų laikymosi) pagal Elektroninių ryšių įstatymo 9 straipsnio 1 punktą.
Dėl tinkamų sąlygų atsisakyti paslaugos nebuvimo
VVTAT Nutarimu konstatavo, kad pareiškėjas turėjo ir galėjo sudaryti tinkamas sąlygas atsisakyti teikiamos paslaugos, tačiau tokios sąlygos sudarytos nebuvo, taip pažeidžiant Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Konstatavimas pagrįstas aplinkybėmis dėl vartotojų sunkumų prisiskambinti atsakovo pateiktais telefono numeriais, negalėjimu patekti į įstaigą (I t. b. l. 50). Teisėjų kolegija pažymi, kad Nutarime nėra nurodyta aiškių argumentų dėl to, kokios tinkamos sąlygos turėjo būti sudarytos vartotojams ir kaip faktiškai tai pasireiškė. Duomenys dėl negalėjimo prisiskambinti atsakovui ar negalėjimo patekti į pareiškėjo įstaigą yra pagrįsti vartotojų skunduose nurodoma informacija, tačiau šiuo atveju ji yra abstrakti. Taip pat pareiškėjas neidentifikavo, pagal kokius požymius atsakovo veiksmai (tariamas neatsiliepimas į skambučius ir kt.) kvalifikuoti kaip Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintų nesąžiningos komercinės veiklos elementų buvimo (pavyzdžiui, kaip tokie veiksmai iškreipė vartotojų ekonominį elgesį ar pan.). Konstatuotina, kad nagrinėjamu aspektu atsakovas Nutarime tinkamai nepagrindė nei jo nurodomų faktinių aplinkybių buvimo, nei tinkamai ir argumentuotai kvalifikavo susiklosčiusius santykius, todėl konstatuotina, kad šiuo aspektu Nutarimas taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą ir aptariamas momentas negali būti pripažįstamas sudėtine teisei priešingos veikos dalimi.
Dėl reikalavimo sumokėti papildomą mokestį už paslaugos atjungimą, nors įstaigos svetainėje internete nurodoma, jog tai atliekama nemokamai VVTAT Nutarime konstatavo, kad pareiškėjo svetainėje internete pateiktame kainoraštyje nurodoma, jog paslaugos įjungimas arba atjungimas yra nemokamas, tačiau iš vartotojų buvo reikalaujama sumokėti 15 Lt mokestį už paslaugos atjungimą (I t., b. l. 49). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių vartotojų skundų galima matyti, jog vartotojai mokėjo 15 Lt paslaugos atjungimo mokestį (žr. pavyzdžiui E. S. nurodymą pervesti grynuosius pinigus (I t., b. l. 120), byloje yra pateiktas užfiksuotas pareiškėjo svetainės internete atvaizdas, iš kurio matyti, jog radijo paslaugos pajungimas ir atjungimas yra nemokamas (II t., b. l. 200–201). Šios aplinkybės nėra nuginčytos pareiškėjo, todėl laikytina, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas teikė klaidinančią informaciją apie paslaugą vartotojams.
Kokie yra būtini elementai, nustatytini, siekiant pripažinti, kad veikla yra nesąžininga pagal NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, buvo paminėta anksčiau. Nagrinėjamu aspektu pareiškėjo veikla vertintina kaip klaidinantys veiksmai Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies požiūriu, kuriais atsakovas pateikė apgaulingą informaciją dėl paslaugos kainos (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tokia situacija, kai paslaugos teikėjas nurodo vieną kainą, o iš tikrųjų ji yra kitokia, taip nuslepiant tikrąją paslaugos kainą (paslauga apima ir jos įjungimo bei atjungimo mokesčius), vertintina kaip veiksmai, kuriais vartotojas yra skatinamas priimti tokį sprendimą, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Kaina yra pripažintina esmine informacija, kurios pokytis lemia vartotojų pasirinkimą dėl paslaugos teikimo. Dėl nurodytų argumentų atsakovas pagrįstai konstatavo nesąžiningos komercinės veiklos atvejį pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto elementus, pareiškėjui reikalaujant už paslaugos atjungimą sumokėti mokestį, kuris nėra aiškiai nurodytas komercinės veiklos subjekto svetainėje internete. Teisėjų kolegija nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, nes jo veikla laikytina nesąžininga pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Dėl nesuteiktos vartotojams esminės informacijos apie teikiamą paslaugą
VVTAT Nutarimu konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir atidus, turėjo galėjo ir privalėjo vartotojams nurodyti paslaugos teikimo, jos mokesčio ir atsisakymo paslaugas. Nutarimu pažymėta, kad pareiškėjo svetainėje internete pateikta informacija yra laikoma nepakankama, nes vartotojai, kurie apie paslaugos teikimą negalėjo žinoti ir nesinaudojo įstaigos teikiama paslauga, negalėjo žinoti apie internete esančių taisyklių egzistavimą, nes jiems pateikiamose sąskaitose net nebuvo nuorodos į įstaigos svetainę internete (I t., b. l. 50). Taip pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Nagrinėjamu atveju situacijos kvalifikavimui būtina taikyti ir Įstatymo 6 straipsnio nuostatas, susijusias su klaidinančios informacijos neatskleidimo samprata. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsižvelgiant į informacijos perdavimo priemonių ribotumą, klaidinančiu informacijos neatskleidimu laikomi tokie veiksmai, dėl kurių vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs: esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, nuslėpimas ar jos pateikimas neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku (atitinkamai Direktyvos 7 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju VVTAT pagrįstai konstatavo, kad vien informacijos pateikimas pareiškėjo svetainėje internete nėra nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes, pakankamas: vartotojams paslauga buvo teikiama jau seniai (2000 m. paslaugų teikimas perimtas pareiškėjo iš AB „Lietuvos telekomas“), jiems nebuvo suteikta galimybė sužinoti ir apsispręsti dėl paslaugų teikimo, pareiškėjas netikrino, ar apskritai paslauga yra teikiama visiems vartotojams, byloje pateiktose pareiškėjo sąskaitose vartotojams nebuvo jokių nuorodų į pareiškėjo svetainę internete ar kitų nuorodų į paslaugos teikimo pagrindą (sutartį ar kt.) – vartotojams pateikiamose sutartyse apskritai net nebuvo nurodoma, už kokias paslaugas yra pateiktos sąskaitos (I t., b. l. 85). Tokia veikla patenka į Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą nesąžiningos komercinės veiklos sudėtį ir yra Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimas.
Dėl klaidingo informacijos nurodymo apie išskirtinę paslaugos savybę
VVTAT Nutarime konstatuota, kad pareiškėjo svetainėje internete nurodoma informacija, jog laidinis civilinės saugos radijo tinklas yra gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemos (GPIS) dalis, integruota į bendrą Lietuvos Respublikos civilinės saugos sistemą, t. y. skleidžiama informacija pažeidžia Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatą (I t., b. l. 55). Byloje yra pateiktas užfiksuotas pareiškėjo svetainės internete atvaizdas, kuriame yra pateikiamas tekstas apie GPIS (II t., b. l. 200–201). Ši faktinė aplinkybė laikytina įrodyta byloje, pareiškėjas jos nenuginčijo. Tačiau teisėjų kolegija vertinimu VVTAT konstatuotas Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto pažeidimas šiuo atveju neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių.
Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte yra pateikta prezumpcija dėl vienos iš komercinės veiklos agresyvumo, t. y. preziumuojama, kad komercinė veikla yra agresyvi, jeigu ji pasireiškia kaip reikalavimas nedelsiant sumokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, taip pat atidėto mokėjimo reikalavimas arba reikalavimas tokius produktus grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė, išskyrus atvejus, kai iki sutarties sudarymo ar sutartyje vartotojas su komercinės veiklos subjektu buvo susitarę, kad jeigu komercinės veiklos subjektas negali gauti vartotojo užsakyto produkto, jis gali pateikti vartotojui kitą tokios pat kokybės ir kainos produktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė informaciją, kad jo teikiamos paslaugos yra GPIS dalis nėra susijusi su reikalavimu mokėti už pateiktas paslaugas taip, kaip tai nurodyta Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte. Todėl laikytina, kad Nutarimu Tarnyba nemotyvavo tokio savo pasirinkimo dėl pareiškėjo veiksmų kvalifikavimo nagrinėjamu aspektu, o Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą.
Dėl Nutarimo skelbimo ir sankcijos
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais motyvais dėl VVTAT Nutarimo paskelbimo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1R-68 patvirtintose Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklėse įtvirtinta tvarka Nutarimas per tris darbo dienas nuo Nutarimo priėmimo 2012 m. rugsėjo 25 d. registruotu paštu buvo išsiųstas pareiškėjui (3 t., b. l. 47). VVTAT Nutarimą paskelbė bei įteikė Taisyklių nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamai atliktos priėmimo ir paskelbimo procedūros atmestini.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl atsakovui skirtos sankcijos dydžio, tačiau dėl sankcijos dydžio būtina pasisakyti, panaikinus kelis iš VVTAT konstatuotų pažeidimo pagrindų.
Pažymėtina, kad byloje konstatuoti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto pažeidimai yra akivaizdūs ir nesudarantys pagrindo mažinti skirtos baudos dydžio. Skirta bauda yra Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyto vidurkio dydžio. Atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį, pateiktus byloje įrodymus (vartotojų skundus su duomenimis apie nepagrįstus pareiškėjo nurodymus apmokėti sąskaitas ir kt.), pareiškėjo darytų pažeidimų mastą (didelę jo veikimo teritoriją, vartotojų skundų skaičių), teisėjų kolegija vertina, kad skirta bauda (15 500 Lt) negali būti mažinama labiau nei Įstatyme nustatytas baudos vidurkis. Ji yra adekvati padarytai teisei priešingai veikai.
Dėl išdėstytų aplinkybių skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas keistinas, iš Nutarimo pašalinant Įstatymo nuostatas, kurios nėra susijusios su pažeidimo pagal Įstatymą kvalifikavimu.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Tenkinti iš dalies pareiškėjo viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ skundą.
Panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 12NKV-50 „Dėl VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ dalį, kuria konstatuoti viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 6 straipsnio 1 dalies pažeidimai.
Likusią Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 12NKV-50 „Dėl VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ dalį palikti nepakeistą.“
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius