Administracinė byla Nr. A822-1370/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02893-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 29 d.
Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Ekologiški vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Ekologiški vandenys“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo pakeitimo.
Teisėjų kolegija n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas UAB „Ekologiški vandenys“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu (I t., b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. spalio 3 d. nutarimą Nr. 12NKV-59 „Dėl UAB „Ekologiški vandenys“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas) ir pareiškėjui skirtą 10 000 Lt baudą sumažinti iki 3 300 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad Nutarimu pareiškėjui paskirta 10 000 Lt bauda už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba, konstatuodama Įstatymo nuostatų pažeidimus, dalį aplinkybių nustatė netinkamai, o spręsdama dėl baudos dydžio, neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes bei netinkamai įvertino pažeidimo pobūdį ir mastą. Pasak pareiškėjo, atsakovas neteisingai nustatė, kad sudarius sutartis, Bendrovės atstovai nedelsiant sumontuodavo vandens valymo sistemas, taip nepalikdami laiko vartotojams apsispręsti dėl sutarties sudarymo bei pasinaudoti teise atsisakyti sutarties per Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintą terminą, kai sutartys sudaromos ne prekybai skirtose patalpose. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei vienu iš atsakovo tirtų atvejų vandens valymo sistema nebuvo montuojama iš karto tik pasirašius pirkimo–pardavimo sutartį, be to, visais tirtais atvejais vartotojai pasinaudojo teise atsisakyti sutarties. Bendrovė nesutinka, kad jos atstovai galėjo apriboti vartotojų pasirinkimo laisvę, nes dauguma vartotojų nėra pareiškę jokių pretenzijų nei dėl jiems pateiktos informacijos apie prekes pakankamumo ar teisingumo, nei dėl bendrovės darbuotojų elgesio siūlant prekes. Bendrovės teigimu, taip pat nepagrįsta ir atsakovo išvada, kad pareiškėjas neteikia deklaruojamo nemokamo vandens valymo sistemos garantinio aptarnavimo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai tapatina garantinį aptarnavimą ir einamąjį vandens valymo sistemos aptarnavimą. Paaiškino, jog UAB „Ekologiški vandenys“ nemokamą garantinį aptarnavimą vykdo visais atvejais visą pirkimo–pardavimo sutartyse nustatytą garantinio aptarnavimo laikotarpį, o vandens valymo sistemos einamojo aptarnavimo paslauga, už kurios teikimą numatytas atskiras mokestis, tai eksploatuojamos vandens valymo sistemos priežiūros veiksmai, kurių atlikimą turi organizuoti pats prekę eksploatuojantis asmuo. Šios paslaugos mokestis ir jos dažnumas visais atvejais buvo išskirtas atskirai, todėl atsakovas be pagrindo konstatavo, kad vartotojams nėra atskleidžiama aiški ir nedviprasmiška informacija apie įrangos aptarnavimo mokestį ir jo dažnumą. Dėl Tarnybos pastabų, kad pareiškėjas siūlė sudaryti vartojimo kredito sutartis, nepateikęs esminės informacijos, kurią būtina pateikti prieš tokio pobūdžio sutarčių sudarymą, pažymėjo, jog nei vienu iš tirtų atvejų vartojimo kredito sutartis pasirašyta nebuvo.
Dėl baudos dydžio mažinimo pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas netinkamai nurodė, jog Bendrovės vykdyta nesąžininga komercinė veikla atitinka net tris Įstatymu draudžiamos nesąžiningos komercinės veiklos požymius, nes bendrasis nesąžiningos komercinės veiklos draudimas apima kitus du atsakovo paminėtus nesąžiningos komercinės veiklos požymius ir neturėtų būti vertinamas kaip savarankiškas požymis. Taip pat pabrėžė, kad nesant įrodymų, jog buvo pažeisti ir nesiskundusių asmenų interesai, nepagrįstai konstatuota, kad nors gauti šešių vartotojų skundai, bet galėjo būti pažeisti ir kitų nesiskundusių asmenų ekonominiai interesai. Be to, pareiškėjo nuomone, pažeidimo mastas neturėjo būti vertinamas kaip didelis, nes UAB „Ekologiški vandenys“ veikla apėmė tik Kauno regioną, netoli Kauno esančius miestus. Tai, kad Bendrovės vykdoma veikla nebuvo nutraukta ir Nutarimo surašymo metu, pareiškėjo įsitikinimu, taip pat negalėjo būti vertinama kaip pareiškėjui nepalanki aplinkybė, nes Tarnyba nenustatė, jog Bendrovė vykdė veiklą, pažeidžiančią Įstatymą. Pareiškėjo nuomone, skiriant baudą turėjo būti atsižvelgta į tai, kad nėra nei vienos pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, įtvirtintos Įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje. Atkreipė dėmesį, jog praktiškai visais tirtais atvejais su vartotojais sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys buvo nutrauktos ir Bendrovė vandens valymo įrangas yra išmontavusi, be to, pareiškėjas, nelaukdamas Tarnybos tyrimo rezultatų, ėmėsi savo veiklos pertvarkymų, atsižvelgdamas į Tarnybos pastabas bei vartotojų nusiskundimus, todėl 10 000 Lt dydžio bauda vertintina kaip neatitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijų, o sumažinus baudą iki 3 300 Lt pritaikytos sankcijos tikslai būtų visiškai pasiekti.
Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (I t., b. l. 38–43) nurodė, kad vandens valymo sistemas UAB „Ekologiški vandenys“ vartotojams montavo nedelsiant, tokiu būdu nepalikdama vartotojams laiko apsispręsti dėl sutarties sudarymo bei galimybės nepatiriant išlaidų pasinaudoti CK 6.357 straipsnio 6 dalyje garantuojama teise atsisakyti sutarties per kodekse įtvirtintą terminą, kai sutartys sudaromos ne prekybai skirtose patalpose. Atkreipė dėmesį, kad galimybė atsisakyti sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose, yra skirta eliminuoti užklupto vartotojo sprendimus, galimai paveiktus netikėtumų ir (arba) psichologinio spaudimo. Teigė, kad vartotojai buvo įtraukiami į itin intensyvų paslaugos siūlymą – Bendrovė, atlikusi elektrolizės tyrimus itin aktyviai bei pasitelkdami vaizdines priemones, vartotojus tikino, jog vartotojų geriamasis vanduo yra netinkamos kokybės, todėl vartotojai turi įsigyti bendrovės siūlomą vandens valymo sistemą, nors prietaisas, kurį bendrovė naudoja tyrimams atlikti, nėra metrologiškai įteisintas, o pareiškėjas neturi oficialių leidimų atlikti tyrimus namuose. Taigi Bendrovės atstovai galėjo apriboti vartotojų pasirinkimo laisvę ir galimybę priimti informacija paremtą sprendimą produkto atžvilgiu, o atsižvelgiant į tai, jog visi vartotojai prašymuose nurodė, jog pageidauja sutartį su Bendrove nutraukti, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas savo veiksmais paskatino vartotojus priimti tokį sprendimą, kurio vartotojai kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmę. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad vartotojams pareiškus norą nutraukti su pareiškėju sudarytą sutartį, Bendrovė vartotojams teigdavo, jog nutraukti sutartį galima tik atlyginus sumontavimo, atvykimo ir išmontavimo išlaidas, taigi tokiu būdu pareiškėjas apsunkino vartotojų galimybę pasinaudoti teise nutraukti sutartį. Nurodyti UAB „Ekologiški vandenys“ veiksmai atitinka Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte bei 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus draudžiamos komercinės veiklos požymius. Dėl Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo atsakovas paaiškino, kad Bendrovė nenurodė arba neaiškiai nurodė įsigyjamos prekės kainą, taip pat neinformavo apie įrangos aptarnavimo įkainius. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas taip pat pateikė neaiškią informaciją dėl garantinio aptarnavimo bei vartotojams siūlė sudaryti vartojimo kredito sutartis, nepateikęs esminės informacijos, kurią būtina pateikti prieš tokio pobūdžio sutarčių sudarymą. Tarnyba paaiškino, kad skirdama baudą pareiškėjui atsižvelgė į skirtinos baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą. Buvo nustatyta lengvinanti aplinkybė – kad Bendrovė geranoriškai bendradarbiavo, pateikė visą prašomą informaciją. Tarnyba taip pat įvertino, kad UAB „Ekologiški vandenys“ vykdyta nesąžininga komercinė veikla atitinka net tris Įstatymu draudžiamos nesąžiningos komercinės veiklos požymius. Be to, Bendrovės vykdoma veikla apėmė net keletą Lietuvos apskričių (Kauno, Alytaus bei Marijampolės), o nuo pirmojo vartotojo prašymo Tarnybai iki paskutinio praėjo daugiau nei pusė metų, todėl galima teigti, jog pareiškėjas nesąžiningą komercinę veiklą vykdė pakankamai ilgą laikotarpį. Pažymėjo, kad Bendrovės vykdoma veikla nebuvo nutraukta ir Nutarimo surašymo metu. Atsakovo teigimu, atsakomybę lengvinanti aplinkybė lemia tai, jog pažeidėjui skirtina mažesnė nei baudos minimumo ir maksimumo vidurkis bauda, tačiau pažeidimo sunkus pobūdis, didelis mastas ir ilga trukmė lemia, jog skirtina bauda didintina, todėl, Tarnybos nuomone, pareiškėjui skirta mažesnė bauda yra pagrįsta ir proporcinga padarytam pažeidimui.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, nustatė, kad skundžiamame Nutarime nustatyta, jog UAB „Ekologiški vandenys“ atstovai, atvykę į vartotojų namus, darė įtaką (taikė psichologinį spaudimą) sudaryti sutartį; atlikę vandens tyrimą, vartotojams nurodydavo, jog gali pasiūlyti daug švaresnį vandenį, tačiau prietaisas, kurį Bendrovė naudojo tyrimams atlikti, nebuvo metrologiškai įteisintas, o pareiškėjas neturi oficialių leidimų atlikti tyrimus vartotojų namuose; Bendrovės atstovai nedelsdami sumontuodavo vandens valymo sistemas; Bendrovė nepagrįstai neprisiėmė atsakomybės už jos prekes siūlančių pardavimų vadybininkų veiksmus; UAB „Ekologiški vandenys“ apsunkino vartotojų galimybę pasinaudoti teise nutraukti sutartį. Minėtame Nutarime konstatuota, kad tokiais veiksmais Bendrovės atstovai galėjo apriboti vartotojų pasirinkimo laisvę ir galimybę priimti informacija paremtą sprendimą produkto atžvilgiu, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei 8 straipsnio 1 dalį. Nutarime taip pat konstatuota, jog UAB „Ekologiški vandenys“ neįvykdė pareigos suteikti vartotojams esminę bei nedviprasmišką informaciją apie parduodamą prekę ir teikiamas paslaugas bei pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas pažymėjo, kad Tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų atitikimo Įstatymo nuostatoms buvo pradėtas Tarnyboje gavus vartotojų skundus dėl UAB „Ekologiški vandenys“ veiklos. Iš minėtų skundų matyti, kad vartotojai skundėsi dėl pareiškėjo veiksmų, sudarant su jais geriamojo vandens sistemos pirkimo–pardavimo sutartis. Vartotojai skundėsi, kad patyrė Bendrovės atstovo spaudimą sudaryti minėtas sutartis, o jiems sužinojus visas sutarties sąlygas ir panorus pirkimo–pardavimo sutartis nutraukti, Bendrovė atsisakė tai padaryti nemokamai.
Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad dėl atsakovo nustatytų UAB „Ekologiški vandenys“ veiksmų vidutinis vartotojas priėmė sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs, t. y. nusipirko vandens valymo sistemas iš pareiškėjo. Vartotojai, neturėdami išsamios ir tikslios informacijos, kurią turėjo pateikti pareiškėjas apie siūlomą produktą, neturėjo galimybės įvertinti jiems siūlomos prekės, tačiau susidariusioje situacijoje, kuri, teismo nuomone, vertintina kaip tam tikras psichologinis spaudimas (su metrologiškai neįteisintu prietaisu atlikus vandens tyrimą vartotojams siūloma paragauti neva netinkamo vandens ir neperspėjus iš anksto pradedama siūlyti įsigyti prekė – vandens valymo sistema) ir pasinaudojimas pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu, ir pareiškėjo nurodytos informacijos pateikimas atitinkamu būdu paskatino vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Taigi pareiškėjo veikla laikytina agresyvia ir nesąžininga vartotojų atžvilgiu.
Teismas, įvertinęs byloje esančias vandens sistemų pirkimo–pardavimo sutartis bei garantinius raštus, nustatė, kad iš jų nėra aiški galutinė prekės kaina. Pažymėjo, kad nei sutartyse nei garantiniuose raštuose nenurodyta informacija, kad apskaičiuota kaina yra tik už vandens valymo sistemą, o prašant ją išmontuoti bus skaičiuojamas sistemos sumontavimo mokestis. Be to, vartotojams iš esmės buvo apribota galimybė apsvarstyti sprendimą dėl sutarties sudarymo ir pasinaudoti CK 6.357 straipsnio 6 dalyje garantuojama teise atsisakyti sutarties per 7 dienų terminą, kai sutartys sudaromos ne prekybai skirtose patalpose, nes Bendrovė vandens valymo sistemas vartotojams sumontuodavo nedelsiant, ką patvirtina sutartyse ir garantiniuose raštuose nurodytos datos, iš kurių matyti, kad sistemos buvo montuojamos tą pačią arba kitą dieną po sutarties sudarymo. Tokiu atveju, net jei vartotojai nuspręstų pasinaudoti CK 6.357 straipsnio 6 dalyje suteikta teise, jiems reikėtų sumokėti pareiškėjo nenurodytą sistemos sumontavimo mokestį.
Be to, teismas nustatė, kad sutartyse taip pat nebuvo atskleistas sistemos aptarnavimo mokestis, kuris buvo nurodytas garantiniuose raštuose. Tačiau pažymėjo, kad ir garantiniuose raštuos pateikta informacija apie nustatytus įkainius nelaikytina aiškia ir nedviprasmiška, nes garantiniuose raštuose nurodyta, kad pareiškėjas įsipareigoja atlikti nemokamą sistemos patikrinimą kas 6 mėnesius, tačiau vėliau nurodoma, kad įrangos aptarnavimas numatytas kas 9 mėnesius, o sistemos aptarnavimo mokestis yra nurodomas 180 Lt. Pažymėjo, kad būtent pareiškėjo pateikta formuluotė garantiniuose raštuose nurodo, kad sistemos patikrinimas kas 6 mėnesius yra nemokamas, tačiau patikrinimas atliekamas kas 9 mėnesius, o sistemos aptarnavimas kainuoja 180 Lt, be to, pats pareiškėjo atstovas Tarnybos posėdžio metu nurodė, kad, jei vartotojui kas 6 mėnesius mokėti už aptarnavimą yra per brangu, siūlomas 9 mėnesių laikotarpis, kas, teismo nuomone, taip pat patvirtina, kad garantiniuose raštuose nurodytas nemokamas garantinis aptarnavimas buvo mokamas.
Draudžiamas klaidinantis informacijos neatskleidimas teismo konstatuotas ir tuo aspektu, kad pareiškėjas neinformavo / netinkamai informavo vartotojus apie vartojamojo kredito sutarties sudarymą. Teismas pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutartyse pažymint, jog apmokėjimas atidedamas tam tikram laikotarpiui, nebuvo nurodyta, jog tai reiškia vartojamojo kredito paėmimą (išskyrus sutartį su A. Š.). Iš vartotojų skundų ir Tarnybos nustatytų aplinkybių matyti, kad dalis vartotojų nesuprato, jog sudaro vartojimo kredito sutartį bei prisiima įsipareigojimus bankui, nes apie tai Bendrovės atstovai prekės pristatymo metu neužsiminė, kitiems nebuvo pristatytos vartojimo kredito mokėjimo sąlygos, mokėjimo įmokos, palūkanų norma ir kita esminė informacija. Teismas vertino, kad tokie pareiškėjo veiksmai ne tik traktuotini kaip klaidinantis informacijos neatskleidimas, bet ir neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad per protingą terminą pakankamą susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo vartojimo kredito davėjas ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkas, remdamiesi vartojimo kredito davėjo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis ir atsižvelgdami į vartojimo kredito gavėjo nurodytus prioritetus ir pateiktą informaciją pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją tam, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.
Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme bei 2005 m. gegužes 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančioje Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004, kurią šis įstatymas perkelia, nesąžiningos komercinės veiklos ir klaidinančios komercinės veiklos sąvokos formuluojamos taip, kad tokia veikla apima ne tik jau konkrečiai įvykusį vartotojo suklaidinimo ar kitokio jo ekonominio elgesio iškreipimo faktą, bet ir tokio suklaidinimo galimybę. Taigi sprendžiant, ar buvo padarytas Įstatymo pažeidimas, Tarnybai, remiantis teisingumo, išsamumo ir protingumo kriterijais, pakanka nustatyti asmens suklaidinimo bendroves veiksmais galimybę, o ne konkretų įvykusį suklaidinimo faktą. Kadangi nagrinėjamu atveju buvo nustatytas ir konkretus pažeidimo faktas, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog galėjo būti pažeisti ir kitų nesiskundusių asmenų ekonominiai interesai.
Pasisakydamas dėl paskirtos baudos dydžio, teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, skirtos baudos dydis yra proporcingas padarytam pažeidimui, todėl nėra pagrindo minėtą baudą sumažinti. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatomis, nes Įstatymas ir kiti teismo nurodyti aktai laikytini specialiais teisės aktais, reglamentuojančiais bylų dėl Įstatymo reikalavimų pažeidimo nagrinėjimą.
Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad skundžiamas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jo naikinti nėra, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III. Pareiškėjas UAB „Ekologiški vandenys“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 85–89), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Skundžiamas sprendimas priimtas neįsigilinus į ginčo esmę: teismas aiškinosi, ar yra pagrindas naikinti Nutarimą, nors pareiškėjas tokio reikalavimo nekėlė, o prašė pakeisti Nutarimą, sumažinant juo paskirtos baudos dydį. Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės tik pakartojo Nutarimo motyvus ir savarankiško pareiškėjo skundo argumentų tyrimo neatliko.
2. Pirkimo–pardavimo sutartyse nepateikdamas informacijos, kokias pinigų sumas ir už ką vartotojai turės sumokėti atsisakę sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Civilinio kodekso 6.357 straipsnio numatytu atveju, pareiškėjas pažeidė ne vartotojų, o savo paties interesus, nes pats sau apsunkino galimybę išieškoti atlyginimą už daikto naudojimą bei kitas paslaugas, suteiktas iki teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimo momento, kaip yra numatyta Civilinio kodekso 6.357 straipsnio 11 dalyje.
3. Konstatuodamas, kad pareiškėjas po sutarties sudarymo nedelsiant montuodamas vandens valymo sistemas nepaliko vartotojams laiko apsispręsti dėl sutarties sudarymo bei galimybės nepatiriant išlaidų pasinaudoti Civiliniame kodekse įtvirtinta teise nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų, kuriais grindžiamas nesutikimas su analogiškais Nutarimo teiginiais. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad remiantis su atsakovo atsiliepimu į bylą pateikta komisijos atlikto tyrimo medžiaga, visais tirtais atvejais vartotojai pasinaudojo Civilinio kodekso 6.357 straipsnio 6 dalyje numatyta teise atsisakyti sutarties. Taip pat nebuvo atsižvelgta ir į atsakovo atsiliepime nurodytą aplinkybę, kad vartotojų D. L. bei A. G. atvejais įranga buvo montuojama net ne pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo dieną. Be to, net ir tuo atveju, kad įranga buvo montuojama sutarties sudarymo dieną, įrangos pristatymas ir jos sumontavimas užtrukdavo ne vieną valandą. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad sutarčių atsisakę vartotojai dėl to pareiškėjui sumokėjo kokias nors pinigų sumas.
4. Teismo sprendime nepagrįstai teigiama, kad garantiniuose raštuose nurodytas nemokamas garantinis aptarnavimas buvo mokamas. Sutikdamas su tuo, kad tiek dėl prekės pardavimo, tiek dėl jos aptarnavimo paslaugų suteikimo sąlygų (laikotarpio, kainos ir kt.) turėjo būti tariamasi vienu metu, pareiškėjas nesutinka, kad nurodytas pažeidimas tuo pačiu reiškia ir tai, jog pareiškėjas pažeidė savo įsipareigojimą teikti nemokamą vandens valymo sistemos garantinį aptarnavimą, t. y. savo įsipareigojimą nemokamai pašalinti prekių trūkumus/gedimus ir kitus defektus, kurie garantiniu laikotarpiu atsiranda ne dėl pirkėjo kaltės. Tiek Komisija, tiek teismas nepagrįstai sutapatina garantinį aptarnavimą nuo einamojo vandens valymo sistemos aptarnavimo.
5. Nei vienu iš tirtų atvejų vartojimo kredito sutartis pasirašyta nebuvo, vadinasi, vartotojai turėjo pakankamai laiko ir informacijos tam, kad nuspręstų, jog siūlomų pasirašyti vartojimo kredito sutarčių sąlygos jiems nepriimtinos. Todėl nepagrįsta laikytina teismo išvada, kad UAB „Ekologiški vandenys“ siūlydama sudaryti vartojimo kredito sutartis pažeidė Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį.
6. Galimas nesiskundusių asmenų teisių pažeidimas neturėtų būti vertinamas kaip pažeidėjo padėtį bloginanti aplinkybė, sprendžiant dėl skiriamos sankcijos dydžio. Sprendžiant dėl pažeidimo pobūdžio, kritiškai turėjo būti įvertintina Komisijos pastaba, jog galėjo būti pažeisti ir kitų, nesiskundusių asmenų ekonominiai interesai. Taikant atsakomybę už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimus, turėtų būti laikomasi teisėtumo reikalavimų, o visos abejonės traktuojamos kaltinamo asmens naudai, t. y. turėtų būti vadovaujamasi in dubio pro reo principu. Nesant įrodymų, kad buvo pažeisti ir nesiskundusių asmenų interesai, šia aplinkybe neturėjo būti remiamasi nustatant skiriamos baudos dydį, tačiau priimdamas sprendimą teismas į tai neatsižvelgė.
7. Dėl pareiškėjo skunde nurodomų baudos dydžio mažinimui reikšmingų aplinkybių, kurios Komisijai nustatant baudos dydį buvo įvertintos netinkamai, arba į kurias nebuvo atsižvelgta, teismo sprendime praktiškai nepasisakyta, todėl jas turėtų įvertinti apeliacinės instancijos teismas.
8. Pareiškėjas Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatomis rėmėsi atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo praktiką, formuojamą šios kategorijos bylose (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-878-815/2010). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Išdėstyti motyvai taip pat patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatas ir tai yra pagrindas panaikinti sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).
Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 96–102) atsakovas palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją ir teismo sprendime nurodytus motyvus dėl pareiškėjo skundo argumentų nepagrįstumo.
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 12NKV-59, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Įstatymą ir už tai jam paskirta 10 000 Lt bauda, teisėtumo.
Tarnyba skundžiamu Nutarimu Nr. 12NKV-59 (t. I, b. l. 11–24; t. II, b. l. 53–66) nustatė, kad UAB „Ekologiški vandenys“ atstovai, atvykę į vartotojų namus, darė įtaką (taikė psichologinį spaudimą) sudaryti sutartį; atlikę vandens tyrimą, vartotojams nurodydavo, jog gali pasiūlyti daug švaresnį vandenį, tačiau prietaisas, kurį Bendrovė naudojo tyrimams atlikti, nebuvo metrologiškai įteisintas, o pareiškėja neturi oficialių leidimų atlikti tyrimus vartotojų namuose; Bendrovės atstovai nedelsdami sumontuodavo vandens valymo sistemas; Bendrovė nepagrįstai neprisiėmė atsakomybės už jos prekes siūlančių pardavimų vadybininkų veiksmus; UAB „Ekologiški vandenys“ apsunkino vartotojų galimybę pasinaudoti teise nutraukti sutartį. Minėtame nutarime konstatuota, kad tokiais veiksmais Bendrovės atstovai galėjo apriboti vartotojų pasirinkimo laisvę ir galimybę priimti informacija paremtą sprendimą produkto atžvilgiu, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. bei 8 str. 1 d. Nutarime Nr. 12NKV-59 taip pat konstatuota, jog UAB „Ekologiški vandenys“ neįvykdė pareigos suteikti vartotojams esminę bei nedviprasmišką informaciją apie parduodamą prekę ir teikiamas paslaugas bei pažeidė Įstatymo 6 str. 1 d. nuostatas.
Pagal Įstatymo 3 str. 1 d. nesąžininga komercinė veikla yra draudžiama. Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Įstatymo 2 str. 9 d. nustatyta, kad profesinis atidumas tai specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje. Iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį – vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Įstatymo 2 str. 3 d.). Įstatymo 8 str. 1 d., įtvirtina, kad komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, labai apriboja arba gali labai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu ir jeigu taip vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Pagal minėto įstatymo 2 str. 7 d. pernelyg didelė įtaka apibrėžiama kaip komercinės veiklos subjekto pasinaudojimas pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu, darant jam spaudimą, net ir nenaudojant arba negrasinant panaudoti fizinę jėgą, tokiu būdu, kuris labai apriboja vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjas skundu teismui neprašė naikinti Nutarimą, o tik pakeisti jį, sumažinant juo paskirtos baudos dydį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas iš esmės sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir dėl to nėra ginčo.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas yra padaręs pagrįstą išvadą, kad dėl atitinkamų UAB „Ekologiški vandenys“ veiksmų vidutinis vartotojas priėmė sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs, t. y. nusipirko vandens valymo sistemas iš pareiškėjos. Vartotojai, neturėdami išsamios ir tikslios informacijos, kurią turėjo pateikti pareiškėjas apie siūlomą produktą, neturėjo galimybės įvertinti jiems siūlomos prekės, tačiau susidariusioje situacijoje, kuri vertintina kaip tam tikras psichologinis spaudimas (su metrologiškai neįteisintu prietaisu atlikus vandens tyrimą vartotojams siūloma paragauti neva netinkamo vandens ir neperspėjus iš anksto pradedama siūlyti įsigyti prekė – vandens valymo sistema) ir pasinaudojimas pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu, ir pareiškėjo nurodytos informacijos pateikimas atitinkamu būdu galėjo paskatinti arba, kaip matyti iš vartotojų pateiktų skundų Tarnybai, ir paskatino vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs (Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p.). Taip pat pagrįstai pareiškėjo veiklą laikė agresyvia ir nesąžininga vartotojų atžvilgiu (Įstatymo 8 str. 1 d.).
Pareiškėjas taip pat pažeidė ir Įstatymo 6 str. 1 d., reglamentuojantį klaidinantį informacijos neatskleidimą. Pagal minėtą nuostatą, atsižvelgiant į informacijos perdavimo priemonių ribotumą, klaidinančiu informacijos neatskleidimu laikomi tokie veiksmai, dėl kurių vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias vandens sistemų pirkimo-pardavimo sutartis (t. I, b. l. 46–47, 69–70, 95–96, 111 abi lapo pusės, 155–156) bei garantinius raštus (t. I, b. l. 48, 72, 97, 112, 157), padarė pagrįstą išvadą, kad iš pastarųjų nėra aiški galutinė prekės kaina. Pažymėtina, kad nei sutartyse, nei garantiniuose raštuose nenurodyta informacija, kad apskaičiuota kaina yra tik už vandens valymo sistemą, o prašant ją išmontuoti bus skaičiuojamas sistemos sumontavimo mokestis. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirkimo–pardavimo sutartyse nepateikdamas informacijos, kokias pinigų sumas ir už ką vartotojai turės sumokėti atsisakę sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Civilinio kodekso 6.357 straipsnio numatytu atveju, pareiškėjas nepažeidė vartotojų interesų, laikytinas nepagrįstu.
Be to, vartotojams iš esmės buvo apribota galimybė apsvarstyti sprendimą dėl sutarties sudarymo ir pasinaudoti CK 6.357 str. 6 d. garantuojama teise atsisakyti sutarties per 7 dienų terminą, kai sutartys sudaromos ne prekybai skirtose patalpose, nes Bendrovė vandens valymo sistemas vartotojams sumontuodavo nedelsiant, ką patvirtina sutartyse ir garantiniuose raštuose nurodytos datos, iš kurių matyti, kad sistemos buvo montuojamos tą pačią arba kitą dieną po sutarties sudarymo.
Be to, sutartyse taip pat nebuvo atskleistas sistemos aptarnavimo mokestis, kuris buvo nurodytas garantiniuose raštuose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad garantiniuose raštuose nurodytas nemokamas garantinis aptarnavimas iš tiesų buvo mokamas.
Taip pat draudžiamas klaidinantis informacijos neatskleidimas pasireiškia ir tuo aspektu, kad pareiškėja neinformavo/netinkamai informavo vartotojus apie vartojamojo kredito sutarties sudarymą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, dalis vartotojų nesuprato, jog sudaro vartojimo kredito sutartį bei prisiima įsipareigojimus bankui, kadangi apie tai Bendrovės atstovai prekės pristatymo metu neužsiminė, kitiems nebuvo pristatytos vartojimo kredito mokėjimo sąlygos, mokėjimo įmokos, palūkanų norma ir kita esminė informacija. Tokie pareiškėjo veiksmai ne tik traktuotini kaip klaidinantis informacijos neatskleidimas, bet ir neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 5 str. 1 d., nustatančios, kad per protingą terminą pakankamą susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo vartojimo kredito davėjas ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkas, remdamiesi vartojimo kredito davėjo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis ir atsižvelgdami į vartojimo kredito gavėjo nurodytus prioritetus ir pateiktą informaciją pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją tam, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su paskirtos baudos dydžiu ir nurodo, kad paskirta bauda turėtų būti sumažinta. Vadovaujantis Įstatymo 13 str. 3 d., skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudų, nustatytų šio straipsnio 1 d., vidurkį. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 4 ir 5 d. nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Tačiau apeliaciniame skunde nėra įvardintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, dėl kurių bauda turėjo būti mažinama. Apeliaciniame skunde teigiama, kad galimas nesiskundusių asmenų teisių pažeidimas neturėtų būti vertinamas kaip pažeidėjo padėtį bloginanti aplinkybė, sprendžiant dėl skiriamos sankcijos dydžio, tačiau iš atsakovo paaiškinimų matyti, kad ši aplinkybė ir neturėjo įtakos baudos dydžiui, nes baudos dydis dėl minėtos aplinkybės ir nebuvo didinamas.
Įstatymo 13 str. 1 d. įtvirtinta, kad už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams Tarnyba pagal savo kompetenciją gali skirti nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų baudą, jeigu ši bauda neviršija 3 procentų komercinės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais.
Atsižvelgiant į Įstatymo 13 str. 3 d. reglamentavimą, baudos vidurkis sudarytų 15 500 Lt, tuo tarpu pareiškėjui buvo skirta 10 000 Lt bauda, taigi mažesnė už nustatytą vidurkį. Tarnyba nustatė vieną pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad UAB „Ekologiški vandenys“ Tarnybai pradėjus tyrimą, pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo, pateikė visą prašomą informaciją. Tarnyba taip pat vertino ir kitas pareiškėjos veiklos aplinkybes, t. y. pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pakankamai argumentuotai nustatė, kad baudos dydis yra proporcingas padarytam pažeidimui, ir nėra pagrindo minėtą baudą sumažinti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. spalio 3 d. nutarimas Nr. 12NKV-59 „Dėl UAB „Ekologiški vandenys“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ bei pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės nuostatas, pagrindo jo naikinti nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo UAB „Ekologiški vandenys“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama. Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė