Full text

Administracinė byla Nr. A442-23/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01823-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 38

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Pauliui Astromskiui,
atsakovo atstovėms Gerdai Petrikienei ir Kristinai Grigaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „SMScredit.lt“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ skundą atsakovams Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :

I.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 12NKV-31 (toliau – ir Nutarimas) pareiškėjui už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkto pažeidimą paskyrė 8 000 Lt baudą.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Tarnybos 2011 m. liepos 28 d. nutarimą Nr. 12NKV-31 bei įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui sumokėtą 8 000 Lt baudą. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš Tarnybos bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad jo veikla yra smulkių kreditų teikimas nuotoliniu būdu per itin trumpą laiką. Visas skolinimo procesas susideda iš dviejų dalių: registracijos pareiškėjo interneto tinklalapyje ir paraiškos gauti paskolą pateikimo. Registruodamasis asmuo turi užpildyti specialų klausimyną, susipažinti su paskolos gavimo tvarką reglamentuojančiais dokumentais ir iš savo banko sąskaitos pervesti registracijos mokestį (0,01 Lt), o paraiška gauti paskolą pateikiama vienu paprastu veiksmu, nurodant pageidaujamą gauti sumą ir terminą. Pareiškėjas nurodė, kad, siekdamas padidinti teikiamų paslaugų vartojimą, nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2011 m. vasario 15 d. vykdė reklaminę akciją „Premijiniai litai“, kurios metu paslaugų vartotojai turėjo galimybę pakviesti kitą asmenį registruotis pareiškėjo tinklalapyje, o šiam atlikus visas registracijos procedūras, jį pakvietusiam vartotojui pareiškėjas įsipareigojo išmokėti 10 Lt (tam tikrais atvejais – 20 Lt). Tarnyba nepagrįstai pareiškėjo veiksmuose nustatė piramidinės prekių platinimo sistemos, kurioje vartotojui suteikiama galimybė gauti atlygį pirmiausia už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą, požymių, nes klaidingai įvertino registracijos metu tarp pareiškėjo ir vartotojo susiklostančius teisinius santykius bei registracijos suteikiamų teisių pobūdį. Tam, kad prekybos sistemą būtų galima laikyti piramide, reikia nustatyti, kad yra apgaulė, susijusi su investuojamų pinigų panaudojimu, naujų investicijų išmokėjimo seniems investuotojams faktas ir aukštesnės pelno normos garantija. Pareiškėjo atveju po registracijos tinklalapyje asmuo įgydavo teisę bet kuriuo paros metu nuotoliniu būdu (internetu, SMS žinute ar telefonu) kreiptis į pareiškėją ir skubiai gauti smulkų (nuo 100 iki 1500 Lt) kreditą trumpam laikotarpiui (nuo 14 iki 30 dienų). Registracija ir jos suteikiama teisė kreiptis į pareiškėją dėl paskolos yra esminė paskolų suteikimo prielaida. Skatinti pareiškėjo paskolos produktų vartojimą ir buvo organizuota akcija „Premijiniai litai“. Simbolinio vieno cento mokesčio paskirtis yra ne pelno gavimas, o asmens identifikavimas. Iš naujai pritrauktų dalyvių įnašų buvo padengta tik 0,05 procento išmokų seniems dalyviams. Tai neatitinka esminio piramidinės prekių platinimo sistemos požymio, nes naujai registruotieji vartotojai nesumokėjo tiek registracijos mokesčio, kad jo pakaktų išmokėti išmokas seniems vartotojams. Pareiškėjas nurodė, kad turtinė teisė be jokių formalumų, užstatų ar kitų daug laiko užimančių procedūrų iš bet kurios pasaulio vietos kreiptis ir itin greitai gauti paskolą yra vertybė, patenkanti į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 straipsnio 1 dalyje nustatytą civilinių teisių objekto apibrėžimą. Todėl Tarnybos išvada, kad registracijos metu dalyvis neįgyja jokios paslaugos ar produkto, yra nepagrįsta.

Atsakovas Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad vartotojai, kviečiantys kitus vartotojus užsiregistruoti pareiškėjo sistemoje, nėra su juo susiję jokiomis sutartimis ir jų tikslas yra ne sudaryti kuo daugiau paskolos sutarčių pareiškėjo naudai, o gauti už pakviestą asmenį premijinių litų. Todėl pareiškėjo akcija neatitinka klasikinio ir teisėto tinklinės rinkodaros modelio. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo veikla neatitinka profesinio atidumo reikalavimų, nes vartotojai yra skatinami trečiųjų asmenų prisiregistruoti prie sukurtos sistemos bei pasiimti greitąjį kreditą, kai pareiškėjas vartotojų valia nėra tinkamai įsitikinęs. Asmuo, užsiregistravęs sistemoje internete ir paraginęs tai padaryti kitą asmenį, neparduoda pastarajam jokio produkto ar paslaugos, tačiau įtraukia jį į paslaugų platinimo sistemą ir už tai gauna atlygį. Atsakovas nurodė, kad vartotojai pareiškėjo interneto tinklalapyje gali užsiregistruoti ne siekdami ateityje gauti paskolą, o norėdami padėti draugui gauti pažadėtą atlygį. Taip iškreipiamas šios grupės vartotojų ekonominis elgesys.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punktą preziumuojama, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip piramidinės prekių platinimo sistemos sukūrimas, kai vartotojui suteikiama galimybė gauti atlygį pirmiausia už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą, taip pat šios sistemos naudojimas ar reklamavimas. Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis draudžia nesąžiningą komercinę veiklą, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vartotojų grupės vidutinio nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę. Teismas nurodė, kad Tarnyba skundžiamame Nutarime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas asmenims, siekiantiems gauti premijinius litus, į sistemą pirmiausia siūlė įtraukti draugus bei šeimos narius, t. y. asmenis, kuriuos sieja ypatingi pasitikėjimo, paveikumo ryšiai. Šie ypatingi ryšiai sumažina šios vartotojų grupės vidutinio vartotojo apdairumą bei protingą atidumą, todėl Tarnyba pagrįstai teigia, kad pareiškėjo komercinė veikla buvo nukreipta į konkrečią, t. y. individualiais požymiais apibrėžtą („draugai“), vartotojų grupę. Teismas nurodė, kad, sistemiškai vertinant Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo bei 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/20042005/29/EB (toliau – ir Direktyva), kurios nuostatos buvo perkeltos į Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą, nuostatas, darytina išvada, kad Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1–23 punktuose nustatytos klaidinančios komercinės veiklos poveikio ar tikėtino poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui įrodinėti nereikia, t. y. norint konstatuoti pažeidimą, tyrimo metu pakanka nustatyti, kad ūkio subjektas vykdė komercinę veiklą ir kad ta veikla atitinka Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1–23 punktuose nustatytus klaidinančios komercinės veiklos požymius. Teismas nurodė, kad pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį vidutinis vartotojas yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Tarnyba pagrįstai konstatavo, kad bet kurios informacijos poveikis turi būti vertinamas vidutinio vartotojo atžvilgiu. Analizuojamu atveju pareiškėjo reklama apie organizuojamą akciją buvo skleista dviejuose interneto tinklalapiuose, viename iš kurių dauguma prisiregistravusių asmenų yra jaunesni nei vidutinio amžiaus bei galimybė užsidirbti 20 Lt vien už SMS žinutės ar el. laiško išsiuntimą su reklamine žinute kitam asmeniui galėjo būti ypač patraukli bei labiau paveikti jaunesnio amžiaus asmenis. Šiuo atveju vartotojai, kviečiantys kitus vartotojus užsiregistruoti pareiškėjo sistemoje, nėra su pareiškėju susiję jokiomis tarpusavio sutartimis bei jų tikslas yra ne sudaryti kuo daugiau paskolos sutarčių pareiškėjo naudai, o gauti už pakviestą asmenį premijinius litus. Be to, tinklinė rinkodara pasižymi tuo, jog nepriklausomi asmenys parduoda produktą, o šiuo atveju konkretaus produkto nėra – parduodama tik galimybė gauti paskolą nuotoliniu būdu per itin trumpą laiką. Taigi pareiškėjo vykdoma akcija neatitinka klasikinio ir teisėto tinklinės rinkodaros modelio. Teismas nurodė, kad pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad komercinė veikla yra agresyvi, jeigu ji pasireiškia kaip atkaklus ir nepageidaujamas raginimas telefonu, faksu, elektroniniu paštu ar kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis. Vartotojai pareiškėjo vykdyta reklamine akcija „Premijiniai litai“ buvo skatinami atkakliai skleisti nepageidaujamą reklamą kitiems vartotojams (pareiškėjo sukurtoje sistemoje įvedę tam tikrus kitų asmenų el. pašto adresus ar telefono numerius), kad gautų atlygį už kitų vartotojų įtraukimą į sistemą (akcijos taisyklėse buvo skatinama pritraukti kuo daugiau vartotojų ir už kiekvieną naują narį asmeniui buvo sumokama po 20 Lt). Tarnyba pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo vykdyta veikla pažeidė Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punktą bei kad pareiškėjas vykdyta reklamine akcija „Premijiniai litai“ sukūrė piramidinę prekių platinimo sistemą, suteikdamas vartotojui galimybę gauti atlygį pirmiausia už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą, taip pat naudojant ir (ar) reklamuojant šią sistemą. Be to, Tarnyba pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo veikla neatitiko profesinio atidumo reikalavimų, nes vartotojai buvo skatinami trečiųjų asmenų prisiregistruoti prie sukurtos sistemos bei pasiimti greitąjį kreditą, kai pareiškėjas vartotojų valia nėra tinkamai įsitikinęs. Taip buvo pažeista Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis. Teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo nubaustas pagrįstai ir teisėtai, todėl jo skundas atmestinas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas yra priimtas įgyvendinant Direktyvą. Piramidinės prekių platinimo sistemos draudimas yra nustatytas Direktyvos I priedo 14 punkte. Tačiau šio punkto formuluotė lietuvių kalba nėra tiksli, nes tekste anglų ir kitomis kalbomis yra aiškiai nurodoma, jog klaidinanti komercinė veikla yra piramidinės prekių platinimo sistemos sukūrimas, jos naudojimas ar reklamavimas, kai vartotojas sumoka už galimybę gauti atlygį pirmiausiai už kitų vartotojų įtraukimą į sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą. Pareiškėjas nurodo, kad Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punktu yra uždrausta tokia piramidinė sistema, kurioje atlygis vartotojui mokamas ne iš rentabilios veiklos pajamų, o iš naujai pritrauktų vartotojų įnašų. Toks aiškinimas atitiktų ir Direktyvos 2005/29/EB I priedo 14 punkto redakcijas kitomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis, kuriose nurodomas piramidinės prekių platinimo sistemos finansavimo šaltinis – naujų dalyvių įnašai. Pareiškėjas nurodo, kad jo sistemos atveju registracijos proceso metu asmuo privalo sumokėti mažiausią technologiškai įmanomą 0,01 lito mokestį. Tai vienintelis mokestis, kurį privalo sumokėti vartotojas tam, kad jį rekomendavęs asmuo gautų išmoką. Šio mokesčio paskirtis yra ne pelno gavimas, o asmens identifikavimas, nes jis mokamas naudojantis internetinės bankininkystės sistema, kas leidžia gauti tikslų asmens vardą, pavardę, kodą, sąskaitos numerį ir kitus duomenis, būtinus nuotoliniam paskolų teikimui. Naujai pritraukti vartotojai sumokėjo pareiškėjui tik 122,23 lito registracijos mokesčio, kai tuo tarpu pareiškėjo išmokos naujus klientus rekomendavusiems asmenims siekė 236 060 litų. Šis naujų vartotojų „investicijų“ ir išmokų santykis akivaizdžiai neatitinka esminio piramidinės prekių platinimo sistemos požymio, t. y. naujai registruotieji vartotojai nesumokėjo tiek registracijos mokesčio, kad jo pakaktų išmokėti išmokas seniems vartotojams. Išmokos reklaminėje akcijoje „Premijiniai litai“ buvo mokamos ne iš naujų vartotojų sumokamų registracijos mokesčių, o iš rentabilios pareiškėjo veiklos – paskolos produktų pardavimo vartotojams pajamų. Pareiškėjas nurodo, kad jo veikla yra smulkių kreditų teikimas nuotoliniu būdu per itin trumpą laiką. Visas skolinimo procesas susideda iš dviejų savarankiškų dalių: registracijos pareiškėjo skolinimo nuotoliniu būdu sistemoje internete ir paraiškos paskolai gauti pateikimo. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog prisiregistravusiam asmeniui yra suteikiama teisė kreiptis į pareiškėją dėl paskolos suteikimo ir gauti paskolą, galima teigti, jog už 0,01 lito prisiregistravęs vartotojas įgyja turtinę teisę naudotis pareiškėjo valdoma skolinimo nuotoliniu būdu sistema internete, kuri yra pareiškėjo sukurtas intelektinės veiklos rezultatas. Minėta turtinė teisė neabejotinai yra vertybė, patenkanti į Civilinio kodekso 1.97 straipsnio 1 dalyje nustatytą civilinių teisių objektų sąrašą. Todėl išvada, jog registracijos metu dalyvis neįgyja jokios paslaugos ar produkto, nepagrįsta. Pareiškėjas nurodo, kad jo paskelbtas viešas atlyginimo pažadėjimas už naujo vartotojo registraciją pagal asmens kvietimą yra pakankamai apibūdintas ir išreiškia jo (oferento) ketinimą būti sutarties saistomam bei įsipareigojančiam akcepto atveju. Toks akcijos „Premijiniai litai“ skelbimas atitinka viešosios ofertos sąvoką Civilinio kodekso 6.167 straipsnio 1 dalies ir 6.171 straipsnio 1 dalies prasme. Akceptas šiuo atveju yra registruoto vartotojo veiksmai – kvietimų išsiuntimas. Pagal Civilinio kodekso 6.173 straipsnio 3 dalį akceptas sukėlė teisines pasekmes nuo to momento, kada registruoti vartotojai išsiuntė kvietimus savo draugams. Taigi pareiškėją ir kvietimus siuntusius asmenis siejo civiliniai sutartiniai santykiai. Tuo tarpu, atsižvelgiant į šią aplinkybę ir tai, jog atlygis buvo mokamas iš rentabilios veiklos, pareiškėjo veikla atitinka tinklinės rinkodaros modelį. Pareiškėjas nurodo, kad Tarnybos tyrimas buvo inicijuotas ir vyko tik dėl Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkto pažeidimo, tačiau pirmosios instancijos teismas išėjo už tyrimo ribų bei nurodė ir kitus pagrindus sankcijai taikyti. Tokiu būdu teismas pateikė procesinę staigmeną ir pažeidė pareiškėjo teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Tarnyba prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkte preziumuojama, jog komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip piramidinės prekių platinimo sistemos sukūrimas, kai vartotojui suteikiama galimybė gauti atlygį pirmiausia už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą, taip pat šios sistemos naudojimas ar reklamavimas. Nagrinėjamu atveju asmuo, užsiregistravęs pareiškėjo internetinėje sistemoje ir paraginęs tai padaryti kitą asmenį, neparduodavo pastarajam jokio produkto ar paslaugos, tačiau įtraukdavo šį asmenį į paslaugų platinimo sistemą ir už tai gauna atlygį (20 Lt). Užsiregistravę vartotojai sistemos nariais būdavo neribotą laiko tarpą bei įgydavo teisę bet kuriuo paros metu nuotoliniu būdu kreiptis į pareiškėją dėl smulkaus kredito, t. y. registracija sistemoje bei paslaugų ryšio priemonėmis teikimo specifika suteikė galimybę vartotojui naudotis paslaugomis, kurių esminiai elementai vartotojui apgaulingai nebuvo atskleisti, kadangi registracijos metu vartotojas turėjo tikslą ne paimti kreditą, o padėti draugui užsidirbti 20 Lt premiją. Nagrinėjamu atveju konkretaus produkto nebuvo, o buvo parduodama tik galimybė gauti paskolą nuotoliniu būdu per itin trumpą laiką. Be to, pareiškėjo vykdyta komercinė veikla (reklaminė akcija) turėjo agresyvios komercinės veiklos požymių bei neatitiko profesinio atidumo reikalavimų ir tuo iškreipė vartotojų ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pažeidė Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį. Jis turėjo ir galėjo suprasti, kad labiausiai tikėtina, jog vykdoma reklaminė akcija vidutinio vartotojo atžvilgiu, atsižvelgiant į jos turinį bei adresatus, iškreips šios vartotojų grupės ekonominį elgesį. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo vykdyta reklaminė akcija „Premijiniai litai“ atitiko visus esminius Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkte įtvirtintos nesąžiningos komercinės veiklos prezumpcijos elementus. Reklamine akcija „Premijiniai litai“ pagrįsta pareiškėjo prekybos sistema laikytina piramidine ir pažeidžiančia imperatyvius minėto įstatymo reikalavimus. Atsakovas nurodo, kad tiek jo Nutarime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime buvo konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkto reikalavimus, ir pareiškėjas buvo nubaustas būtent už šį pažeidimą. Tačiau, pastebėdamas, kad pareiškėjo vykdyta reklaminė akcija „Premijiniai litai“ turėjo ir agresyvios komercinės veiklos elementų bei neatitiko profesinio atidumo reikalavimų, atsakovas tai pažymėjo savo Nutarime, tik dar labiau pagrįsdamas Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 22 punkte įtvirtintos prezumpcijos pareiškėjo veikloje egzistavimo faktą ir tokios veiklos nesąžiningumo akivaizdumą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nurodo, kad šioje byloje nėra skundžiamas joks jo aktas ar veiksmas ir jis byloje intereso neturi, todėl prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004, I priedo 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad visais atvejais klaidinančia komercine veikla yra laikomas tik tokios piramidinės skatinimo sistemos sukūrimas, naudojimas ar reklamavimas, kai vartotojas privalo sumokėti už tai, kad jis gautų atlygį pirmiausiai už kitų vartotojų įtraukimą į sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą?

2. Jeigu vartotojo mokėjimas už teisę gauti atlygį yra būtinas, ar tam, kad piramidinė skatinimo sistema būtų pripažinta klaidinančia komercine praktika pagal Direktyvos I priedo 14 punktą, turi reikšmės aplinkybė, kokio dydžio įmoką sumoka vartotojas už galimybę gauti atlygį pirmiausiai už kitų vartotojų įtraukimą į sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą? Ar minėtos vartotojų įmokos, kurios yra tik simbolinės ir mokamos siekiant identifikuoti vartotojus, gali būti laikomos mokėjimu už galimybę gauti atlygį minėtos Direktyvos I priedo 14 punkto prasme?

3. Ar Direktyvos I priedo 14 punkto nuostata turi būti aiškinama taip, kad piramidinės skatinimo sistemos pripažinimui klaidinančia komercine praktika pagal minėtą punktą, be kita ko, yra svarbu tik tai, kad anksčiau prisijungusiam vartotojui atlygis yra sumokamas visų pirma už faktą, kad jis įtraukė kitus vartotojus, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą, ar vis dėlto yra svarbi ir aplinkybė, kokiu mastu šios sistemos dalyviams išmokamas atlygis už naujų vartotojų įtraukimą yra finansuojamas iš naujai pritrauktų narių įnašų? Ar nagrinėjamu atveju anksčiau prisijungusiems piramidinės skatinimo sistemos dalyviams išmokamas atlygis turėtų būti visiškai arba didžiąja dalimi finansuojamas iš naujai pritrauktų narių įnašų?

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu nusprendė, jog Direktyvos I priedo 14 punktas aiškintinas taip, kad piramidės pobūdžio skatinimo sistema yra nesąžininga komercinė veikla bet kuriomis aplinkybėmis tik tuomet, kai pagal tokią sistemą iš vartotojo reikalaujama piniginės įmokos, kad ir koks būtų jos dydis, mainais už galimybę gauti atlygį visų pirma už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą.

Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:

V.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas yra kilęs dėl 2011 m. liepos 28 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo Nr. 12NKV-31, kuriuo pareiškėjui už Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkto pažeidimą paskirta 8 000 litų bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „4finance“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „SMScredit.lt“) yra įmonė, kurios veikla – smulkių kreditų teikimas nuotoliniu būdu per trumpą laiką. Pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2011 m. vasario 15 d. vykdė reklaminę akciją „Premijiniai litai“, dėl kurios nagrinėjamoje byloje ir yra kilęs ginčas.

Vykdydamas paminėtą akciją, pareiškėjas skelbė, kad asmuo, užsiregistravęs interneto tinklapyje www.smscredit.lt (užpildęs registracijos formą bei sumokėjęs 0,01 lito registracijos mokestį) ir SMS žinute ar elektroniniu laišku pakvietęs užsiregistruoti draugus (į atitinkamą interneto tinklapio laukelį įrašęs kito asmens mobiliojo telefono numerį ar elektroninio pašto adresą ir išsiuntęs pakvietimą), už kiekvieną po kvietimo užsiregistravusį draugą gaus premijinius litus, pervedamus į asmens sąskaitą. Registracijos sistemoje metu su asmeniu buvo sudaroma kredito sutartis, o ją sudaręs asmuo įgydavo teisę bet kuriuo metu nuotoliniu būdu kreiptis į pareiškėją ir gauti smulkų kreditą.

Tarnyba Nutarimu konstatavo, kad pareiškėjo paskelbta akcija „Premijiniai litai“ pažeidžia Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkto nuostatas, kadangi šia akcija pareiškėjas sukūrė piramidinę prekių platinimo sistemą, kurioje vartotojui suteikiama galimybė gauti atlygį pirmiausia už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors skundžiamo Nutarimo motyvuojamojoje dalyje buvo aptarti ir galimi kitų Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo straipsnių pažeidimai, tačiau rezoliucinėje dalyje konstatuotas tik 7 straipsnio 22 punkto pažeidimas, t. y. pareiškėjas nubaustas, remiantis būtent šiuo punktu.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. Pažymėtina, jog atsakovas yra viešojo administravimo subjektas ir privalo laikytis Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, gero administravimo principo, kuris inter alia apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-71/2011). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog gero administravimo principas inter alia reikalauja, kad viešojo administravimo subjektas, taikydamas sankciją, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytų, už kokius teisės aktų pažeidimus tokia sankcija yra taikoma bei pagrįsti jos dydį. Skundžiamu Nutarimu pareiškėjas yra nubaustas už Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkto pažeidimą, todėl teisėjų kolegija vertins Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą būtent šio konstatuoto pažeidimo ribose. Tai, kad Nutarimo motyvuojamojoje dalyje yra paminėti ir galimi kitų teisės aktų nuostatų pažeidimai, negali būti vertinama kaip šių pažeidimų konstatavimas, kadangi atsakovas Nutarime to aiškiai ir nedviprasmiškai neįvardino, o tik nurodė kaip papildomą nustatyto Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkto pažeidimo motyvaciją.

Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas (2013 m. rugpjūčio 1 d. įstatymo Nr. X-1409 redakcija) nustato nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimą, nesąžiningos komercinės veiklos rūšis ir atvejus, institucijas, atsakingas už šio įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą, ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus (įstatymo 1 str. 1 d.). Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad nesąžininga komercinė veikla yra draudžiama. To paties straipsnio 2 dalis apibrėžia, jog komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir: 1) iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, arba 2) iš esmės iškreipia, arba gali iš esmės iškreipti vartotojų grupės vidutinio nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę. Pagal nurodyto straipsnio 4 dalį nesąžininga komercinė veikla dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi.

Atvejai, kada yra preziumuojama, jog komercinė veikla yra klaidinanti ir jos įrodinėti nereikia, yra numatyti Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnyje, kuris įtvirtina baigtinį jų sąrašą. Pagal šio straipsnio 22 punktą (visame nutarties tekste minima šio punkto redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 13 d.), už kurio pažeidimą ir buvo nubaustas pareiškėjas, preziumuojama, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip piramidinės prekių platinimo sistemos sukūrimas, kai vartotojui suteikiama galimybė gauti atlygį pirmiausia už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą, taip pat šios sistemos naudojimas ar reklamavimas. Taigi nustačius piramidinės prekių platinimo sistemos sukūrimo faktą, papildomai įrodinėti, jog komercinė veikla yra klaidinanti, nereikia.

Nesąžiningos komercinės veiklos draudimo vartotojams įstatymo nuostatomis yra siekiama įgyvendinti 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004. Pirmiau aptartas šio įstatymo 7 straipsnio 22 punktas buvo įtvirtintas nacionalinėje teisėje atsižvelgiant į Direktyvos I priedo 14 punktą.

Direktyvos preambulės 17 punktas numato, kad Direktyvos I priede pateikiamas išsamus komercinės veiklos, kuri yra nesąžininga bet kuriomis aplinkybėmis, sąrašas yra vienintelė komercinė veikla, kurią galima laikyti nesąžininga nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo. Šį sąrašą galima keisti tik peržiūrint Direktyvą. Direktyvos 5 straipsnio 5 dalis taip pat numato, jog tas pats bet kuriomis aplinkybėmis nesąžininga laikomos komercinės veiklos sąrašas galioja visose valstybėse narėse ir jį galima keisti tik peržiūrint Direktyvą. Iš paminėtų nuostatų matyti, jog siekiant tinkamai įgyvendinti Direktyvą, visų valstybių narių nacionalinėje teisėje turi būti įtvirtintas toks pats bet kuriomis aplinkybėmis nesąžininga laikomos komercinės veiklos sąrašas, t. y. valstybės narės neturėtų nustatyti nei daugiau, nei mažiau atvejų, kada visais atvejais laikoma, jog komercinė veikla yra nesąžininga. Tie atvejai, kurie nepatenka į Direktyvos I priede įtvirtintą sąrašą, vertintini, remiantis Direktyvos 5–9 straipsniuose numatytais kriterijais, t. y. analizuojant kiekvieną individualią situaciją.

Direktyvos I priedo „Komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga“ 14 punktas apibrėžia, kokia su piramidės pobūdžio skatinimo sistema susijusi komercinė veikla patenka į paminėtą sąrašą. Kaip minėta, būtent šio punkto pagrindu buvo priimtas Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punktas, už kurio pažeidimą pareiškėją nubaudė Tarnyba. 2012 m. spalio 29 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos I priedo 14 punkto išaiškinimo, kadangi, atsižvelgiant į Direktyvos versijas skirtingomis Europos Sąjungos valstybių narių kalbomis, nebuvo aiškūs veikų požymiai, kuriems egzistuojant taikytina paminėtame Direktyvos I priedo 14 punkte nurodyta prezumpcija.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. balandžio 3 d. sprendime byloje UAB „4finance“ prieš Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, C-515/12, konstatavo, jog Direktyvos I priedo 14 punktas aiškintinas taip, kad piramidės pobūdžio skatinimo sistema yra nesąžininga komercinė veikla bet kuriomis aplinkybėmis tik tuomet, kai pagal tokią sistemą iš vartotojo reikalaujama piniginės įmokos, kad ir koks būtų jos dydis, mainais už galimybę gauti atlygį visų pirma už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paminėtame sprendime išaiškino, jog piramidės pobūdžio skatinimo sistemų draudimas grindžiamas trimis bendromis sąlygomis: 1) toks skatinimas grindžiamas pažadu, kad vartotojas turės galimybę gauti ekonominės naudos; 2) šio pažado tesėjimas priklauso nuo kitų vartotojų įtraukimo į sistemą; 3) didžioji dalis pajamų, iš kurių išmokamas vartotojams pažadėtas atlygis, gaunama ne iš realios ekonominės veiklos. Teismas pabrėžė, jog vartotojo įmoka yra piramidės pobūdžio skatinimo sistemos sudedamasis elementas, o šiai sistemai konstatuoti yra būtinas ryšys tarp naujų narių mokamų įmokų ir esamų narių gaunamų atlygių (paminėto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo 20, 25, 27 punktai).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju matyti, kad UAB „4finance“ sukurtoje skatinimo sistemoje tik labai maža esamiems nariams išmokamų atlygių dalis buvo finansuojama iš naujų narių reikalaujamomis piniginėmis įmokomis. Anot Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, atrodo, kad tokia sistema netenkina anksčiau paminėtos antrosios sąlygos, t. y. jog ekonominės naudos gavimas turi priklausyti nuo kitų vartotojų įtraukimo į sistemą. Kaip buvo pažymėta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime, jei taip yra iš tikrųjų, tokios sistemos negalima uždrausti, remiantis Direktyvos I priedo 14 punktu (paminėto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo 33 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, visais atvejais, kai direktyvos nuostatos, sprendžiant iš jų turinio, yra besąlyginės ir pakankamai aiškios, privatūs asmenys nacionaliniuose teismuose gali jomis remtis prieš valstybę, jeigu ji laiku neperkėlė šios direktyvos į nacionalinę teisę arba ją perkėlė neteisingai (2004 m. spalio 5 d. sprendimo Bernhard Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01–C-403/01, Rink. p. I-8835, 103 punktas; 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Arcor ir kt. prieš Vokietijos Respubliką, C-152/07–C-154/07, Rink. p. I-5959, 40 punktas; 2012 m. sausio 24 d. sprendimo Maribel Dominguez prieš Centre informatique du Centre Ouest Atlantique, Préfet de la région Centre, C-282/10, 33 punktas).

Atsižvelgdama į anksčiau paminėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Direktyvos I priedo 14 punktas Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punktu į nacionalinę teisę buvo perkeltas netinkamai, kadangi kaip būtinas piramidės pobūdžio skatinimo sistemos elementas nebuvo numatyta vartotojo įmoka. Kaip jau minėta, Direktyva įtvirtina, jog tas pats bet kuriomis aplinkybėmis nesąžininga laikomos komercinės veiklos sąrašas galioja visose valstybėse narėse ir jį galima keisti tik peržiūrint Direktyvą, taigi valstybės narės negali nacionalinėje teisėje numatyti tokių prezumpcijų dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kurios nėra įtvirtintos Direktyvoje. Tai leidžia daryti išvadą, jog Direktyvos I priedo 14 punktas yra besąlyginis ir į nacionalinę teisę turėjo būti perkeltas taip, kad nebūtų nukrypta nuo Direktyvos prasmės. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimą, Direktyvos I priedo 14 punkto prasmė yra pakankamai aiški ir todėl nacionaliniuose teismuose jis yra taikytinas privačių asmenų ginče su valstybe. Todėl teismas turi patikrinti, ar Tarnybos nustatytos faktinės aplinkybės, kurias ji laikė pagrindu pripažinti Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkto pažeidimą, suteikia pagrindą konstatuoti šio punkto pažeidimą, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo apibrėžtas piramidės pobūdžio skatinimo sistemų draudimo sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, kad Tarnyba ginčijamame Nutarime analizavo tik tai, ar nagrinėjamu atveju tenkinama pirmoji Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodyta piramidės pobūdžio skatinimo sistemos egzistavimo sąlyga, tačiau ji nevertino, ar pareiškėjo vykdyta reklaminė akcija „Premijiniai litai“ atitinka antrąją ir trečiąją paminėtos sistemos sąlygas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis byloje pateiktais duomenimis, iš naujai pritrauktų dalyvių įnašų nagrinėjamu atveju buvo padengta tik 0,05 proc. išmokų seniems dalyviams. Taigi akivaizdu, jog išmokos seniems klientams nebuvo mokamos iš naujai pritrauktų klientų surinktų lėšų. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo vykdyta reklaminė akcija „Premijiniai litai“ netenkina vienos iš būtinų sąlygų Direktyvos I priedo 14 punkte numatytam pažeidimui konstatuoti – joje neegzistuoja būtinas ryšys tarp naujų narių mokamų įmokų ir esamų narių gaunamų atlygių. Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius, kad pareiškėjo vykdyta akcija neatitiko paminėtos sąlygos, to pakanka konstatuoti, jog tokios sistemos, kokią pareiškėjas sukūrė vykdydamas reklaminę akciją „Premijiniai litai“, remiantis Direktyvos I priedo 14 punktu, negalima uždrausti. Tuo remiantis, darytina išvada, jog Tarnyba pareiškėją ginčijamu Nutarimu už Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkto pažeidimą nubaudė nepagrįstai ir todėl šis Nutarimas naikintinas.

Atkreiptinas dėmesys, jog skundu pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašė ne tik panaikinti Tarnybos Nutarimą, tačiau ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti jam sumokėtą 8 000 Lt dydžio baudą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis reikalavimas nėra ginčo dėl Tarnybos Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo dalykas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnį, skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama iki ginčijamo akto priėmimo buvusi padėtis. Taigi panaikinus Tarnybos Nutarimą, šalys grįš į pradinę padėtį, o baudos grąžinimo klausimai bus sprendžiami teismo sprendimo įgyvendinimo proceso metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo grąžinti jo sumokėtą baudą netenkintinas.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, pakeičiamas, skundą tenkinant iš dalies: pareiškėjo reikalavimas panaikinti Tarnybos Nutarimą patenkinamas, tačiau jo reikalavimas dėl įpareigojimo grąžinti sumokėtą baudą atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. liepos 28 d. nutarimą Nr. 12NKV-31.

Skundo dalį dėl įpareigojimo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui sumokėtą 8 000 Lt dydžio baudą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys