Dėmesio! Šiame puslapyje originalo kalba (portugalų) neseniai atlikta pakeitimų. Puslapį jūsų pasirinkta kalba šiuo metu rengia mūsų vertėjai.
Jis jau išverstas į šias kalbas: anglų.
Swipe to change

Turto apsaugos priemonės teikiant reikalavimus ES šalyse

Portugalija
Turinį pateikė
European Judicial Network
Europos teisminis tinklas (civilinėse ir komercinėse bylose)

1 Kokių rūšių priemonių esama?

Laikinųjų ir apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tam tikrų teisinių situacijų apsaugą ir tai gali būti tokios priemonės: a) laikinosios apsaugos priemonės, taikomos pagal lydimiems pilnamečiams asmenims taikomą teisinę sistemą, nustatytą 2018 m. rugpjūčio 14 d. Įstatymu Nr. 49/2018; b) laikinas turto administravimas, kai turto savininkas nežinomas (Civilinio proceso kodekso 1021 straipsnis); c) administratoriaus paskyrimas ad litem (Civilinio proceso kodekso 17 straipsnis) arba d) priemonės, reikalingos palikimo turtui apsaugoti, kai nežinomas turto paveldėtojas (Civilinio proceso kodekso 938 straipsnis).

Apsaugos priemonėmis (pavyzdžiui, priemonėmis, numatytomis Civilinio proceso kodekso 362 ir paskesniuose straipsniuose) siekiama pašalinti didelės ar nepataisomos žalos reikalavimui, kurį siekiama įgyvendinti, riziką, kol nagrinėjama byla (periculum in mora), ir užtikrinti, kad galėtų būti vykdomas galutinis sprendimas (Civilinio proceso kodekso 2 straipsnis).

Išskyrus atvejus, kai teismas nutaria iniciatyvą pareikšti pagrindinį ieškinį perduoti atsakovui (port. inversão do contencioso), procesas dėl apsaugos priemonių taikymo priklauso nuo ieškinio dėl reikalavimo, kurio vykdymas apsaugomas apsaugos priemone, pripažinimo (Civilinio proceso kodekso 364 straipsnis); šiomis priemonėmis užtikrinama galutinio sprendimo rezultatų apsauga arba jie laikinai numatomi, remiantis prielaida, kad pagrindinėje byloje priimtas sprendimas bus palankus pareiškėjui.

Atsižvelgiant į gresiančią žalą (periculum in mora) teismui suteikiama teisė preliminariai supaprastinta tvarka išnagrinėti materialinius teisinius santykius, kuriuos vėliau reikės išnagrinėti išsamiau. Kai šio preliminaraus vertinimo rezultatas yra palankus pareiškėjui, siekiant apsisaugoti nuo kilusio grėsmės priemonės taikomos.

Apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti praktinių bylinėjimosi rezultatų apsaugą, išvengti didelės žalos arba numatyti teisės įgyvendinimą, kartu užtikrinant kuo geresnę interesų, susijusių su greitu bylos nagrinėjimu ir teisiniu saugumu, pusiausvyrą.

Portugalijos civilinio proceso teisėje nustatytos dviejų rūšių apsaugos priemonės:

a) bendrosios apsaugos priemonės (Civilinio proceso kodekso 362–376 straipsniai);

b) specialiosios apsaugos priemonės (Civilinio proceso kodekso 377–409 straipsniai).

Bendrosios apsaugos priemonės reglamentuojamos Civilinio proceso kodekso 362 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad asmuo, kuris pagrįstai baiminasi dėl kito asmens veiksmų, galinčių padaryti didelę ir neatitaisomą žalą jo reikalavimui, ir jeigu nė viena įstatyme nustatyta apsaugos priemonė nėra taikoma, jie gali prašyti taikyti atitinkamą prevencinę ar iš anksto numatomą priemonę, kad užtikrintų teisės, kuriai kyla pavojus, įgyvendinimą (Civilinio proceso kodekso 362 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo reikalavimas gali būti pagrįstas esama teise arba teise, kuri bus nustatyta teismui priėmus sprendimą nagrinėjamoje byloje ar byloje, kuri bus pradėta nagrinėti (Civilinio proceso kodekso 362 straipsnio 2 dalis). Bendrosios apsaugos priemonės netaikomos siekiant apsisaugoti nuo žalos pavojaus, kurio atžvilgiu tiesiogiai taikoma kuri nors specialioji priemonė (Civilinio proceso kodekso 362 straipsnio 3 dalis).

Specialiosios apsaugos priemonės aiškiai išvardytos Civilinio proceso kodekse arba atskirame teisės akte.

Portugalijos civilinio proceso kodekse nustatytos šios specialiosios apsaugos priemonės:

a) laikinas nuosavybės teisių atkūrimas (Civilinio proceso kodekso 377 straipsnis);

b) įmonės sprendimų galiojimo sustabdymas (Civilinio proceso kodekso 380 straipsnis);

c) laikinas išlaikymas (Civilinio proceso kodekso 384 straipsnis);

d) laikinas žalos atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 388 straipsnis);

e) areštas (Civilinio proceso kodekso 391 straipsnis);

f) draudimas atlikti naujus darbus (Civilinio proceso kodekso 397 straipsnis);

g) turto įšaldymas (Civilinio proceso kodekso 403 straipsnis).

2 Kokiomis sąlygomis tokios priemonės gali būti skiriamos?

Asmuo, kuris įrodo pagrįstą baiminimąsi dėl kito asmens veiksmų, galinčių padaryti didelę ir neatitaisomą žalą jo teisėms, gali prašyti taikyti atitinkamą prevencinę ar iš anksto numatomą priemonę, kad užtikrintų veiksmingą teisės, kuriai kyla pavojus, įgyvendinimą (Civilinio proceso kodekso 362 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo reikalavimas gali būti pagrįstas esama teise arba teise, kuri bus nustatyta teismui priėmus sprendimą nagrinėjamoje byloje ar byloje, kuri bus pradėta nagrinėti (Civilinio proceso kodekso 362 straipsnio 2 dalis).

Šios rūšies priemonės taikomos, jeigu yra didelė tikimybė, kad teisė yra tikra, ir pakankamai pagrįstai baiminamasi, kad ši teisė bus pažeista (Civilinio proceso kodekso 368 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismas gali atsisakyti taikyti priemones, jeigu dėl tokio priemonių taikymo atsakovas patirtų gerokai didesnių nuostolių, nei pareiškėjas siekia išvengti naudodamas priemonę (Civilinio proceso kodekso 368 straipsnio 2 dalis).

Bendrąsias apsaugos priemones galima prašyti taikyti tik tuo atveju, kai nėra specialiosios apsaugos priemonės, kurią tiktų taikyti atsižvelgiant į atvejo aplinkybes (Civilinio proceso kodekso 362 straipsnio 3 dalis).

Todėl nespecialiosioms apsaugos priemonėms, nurodytoms Civilinio proceso kodekso 362 straipsnyje, taikomi šie teisinės sąlygos:

a) akivaizdus teisės buvimas;

b) pagrįsta baimė, kad dėl kito asmens veiksmų gali būti padaryta didelė ir neatitaisoma žala pareiškėjo teisėms (periculum in mora);

c) praktinė apsaugos ar prevencinės priemonės nauda siekiant užtikrinti veiksmingą teisės, kuriai kyla pavojus, įgyvendinimą;

d) priemonės, kurią siekiama taikyti, neturi apimti kitos apsaugos procedūros.

Tam, kad teismas pritaikytų apsaugos priemones, pakanka, kad jis, atlikęs greitą analizę, nustatytų, jog yra tvirtų įrodymų dėl teisės, kurią reikalaujama pripažinti (fumus bonis juris), ir pagrįstai baiminamasi, kad per laiką, kol bus iki galo išspręstas ginčas, gali būti sukelta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala (periculum in mora). Teisėjas turi būti pakankamai įsitikinęs, kad sprendimas pagrindinėje byloje bus palankus pareiškėjui, nes taikant apsaugos priemones daromas aiškus poveikis atsakovo teisinei situacijai (Civilinio proceso kodekso 368 straipsnio 1 dalis).

Toliau aprašomos specialiosios apsaugos priemonės:

a) Laikinas nuosavybės teisių atkūrimas. Jeigu turtas iš savininko buvo atimtas naudojant fizinį smurtą, jis, nurodydamas su valdymu, apiplėšimu ir fiziniu smurtu susijusius faktus, gali prašyti laikinai grąžinti turtą. Teisėjas gali priimti nutartį dėl nuosavybės teisių atkūrimo neiškviesdamas ar neišklausydamas kaltininko, jeigu, išnagrinėjęs įrodymus, teisėjas mano, kad pareiškėjas turtą valdė ir šį valdymą prarado dėl fizinio smurto (Civilinio proceso kodekso 377, 378 ir 379 straipsniai).

b) Įmonės sprendimų galiojimo sustabdymas. Jeigu kurios nors rūšies asociacija ar įmonė priima įstatymui ar įstatams prieštaraujančias rezoliucijas, bet kuris partneris per 10 dienų terminą (kuris pradedamas skaičiuoti nuo susirinkimo, kuriame buvo priimtos rezoliucijos, dienos arba dienos, kurią pareiškėjas apie jas sužinojo, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie susirinkimą) gali prašyti sustabdyti šių rezoliucijų įgyvendinimą. Pareiškėjas privalo įrodyti savo, kaip partnerio, statusą ir tai, kad įgyvendinus sprendimus gali būti padaryta didelė žala. Prie prašymo turi būti pridėta susirinkimo, kuriame buvo priimti sprendimai, protokolo kopija, o kai susirinkimas nėra privalomas pagal įstatymą, vietoj šio protokolo kopijos galima pateikti dokumentinius priimto sprendimo įrodymus (Civilinio proceso kodekso 380–383 straipsniai).

c) Laikinas išlaikymas. Teisę į išlaikymą turintis asmuo gali prašyti nustatyti mėnesinę išlaikymo išmoką, kurią jis turėtų gauti kaip laikiną išlaikymą, jeigu dar nebuvo išmokėta pirmoji galutinė išlaikymo išmoka. Gavęs prašymą dėl laikino išlaikymo, teismas nustato posėdžio datą ir informuoja šalis, kad jos privalo asmeniškai atvykti į teismo posėdį arba paskirti specialius įgaliojimus dalyvauti teismo posėdyje turintį atstovą. Gynybos argumentai pateikiami per teismo posėdį ir teisėjas siekia, kad šalys susitartų dėl išlaikymo nustatymo, o vėliau toks susitarimas patvirtinamas teismo sprendimu (Civilinio proceso kodekso 384–387 straipsniai).

Jeigu kuri nors šalis nedalyvauja arba jeigu nepavyksta sudaryti susitarimo, teisėjas prieš paskelbdamas žodinį sprendimą liepia surinkti įrodymus ir glaustai nurodo tokių įrodymų rinkimo motyvus (Civilinio proceso kodekso 385 straipsnio 3 dalis).

d) Preliminariai įvertintos žalos atlyginimas; Atsiradus pagrindui reikalauti atlyginti žalą dėl mirties arba kūno sužalojimo, sužalojimus patyrusi šalis ir asmenys, kurie gali turėti teisę gauti išlaikymą iš sužalojimus patyrusios šalies, taip pat asmenys, kuriems auka mokėjo išlaikymą dėl giminystės ryšių, gali prašyti priteisti laikiną kompensaciją už sužalojimą, kuri nustatoma kaip mėnesinė atitinkamos pinigų sumos įmoka. Teisėjas taiko prašomą priemonę, jeigu jam pateikiami išlaikymo poreikį dėl patirtų sužalojimų pagrindžiantys įrodymai ir atsakovo prievolės išmokėti kompensaciją įrodymai. Laikiną žalos atlyginimo tvarką teismas nustato nešališkai; laikinai atlyginta žala įskaičiuojama į galutinę priteistos žalos sumą. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai reikalavimas atlyginti žalą taip pat grindžiamas sužalojimu, kuris gali iš esmės pakenkti sužalojimus patyrusios šalies pragyvenimui arba gyvenimo sąlygoms. Pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su laikinu išlaikymu, mutatis mutandis taikomos nustatant ir šią priemonę (Civilinio proceso kodekso 388–390 straipsniai).

e) Areštas. Areštas leidžia kreditoriui, kuris pagrįstai bijo prarasti turtą, kuriuo užtikrinamas jo reikalavimas, gauti teismo nutartį dėl turto arešto. Arešto pareiškėjas nurodo faktines aplinkybes, pagrindžiančias reikalavimą ir tariamą pavojų, pateikia areštuotino turto sąrašą ir visą turto areštui reikalingą informaciją. Prašydamas areštuoti skolininko turto pirkėjo turtą, pareiškėjas, jeigu toks pirkimo sandoris nebuvo ginčijamas teisme, vis tiek pateikia faktus, kuriais remiantis ginčas gali būti laimėtas (Civilinio kodekso 391–396 straipsniai).

Išnagrinėjus įrodymus, nutartis dėl arešto priimama neišklausant kitos šalies, jeigu nustatoma, kad teisiniai reikalavimai yra tenkinami (Civilinio proceso kodekso 393 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas, kuris prašo areštuoti laivus ar jų krovinį, turi ne tik įvykdyti bendruosius reikalavimus, bet ir įrodyti, kad, atsižvelgiant į ieškinio pobūdį, areštas yra leistinas (Civilinio proceso kodekso 394 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju laivas ar jo krovinys neareštuojamas, jeigu skolininkas nedelsdamas pateikia kreditoriui priimtiną užstatą arba jeigu teismas per dvi dienas nusprendžia uždrausti laivui išplaukti iki bus pateiktas užstatas (Civilinio proceso kodekso 394 straipsnio 2 dalis).

f) Draudimas atlikti naujus darbus. Visi asmenys, manantys, kad jų išimtinė teisė į turtą arba teisė į bendrąją nuosavybę, arba bet kuri kita daiktinė ar asmeninė, naudojimo ar nuosavybės teisė yra pažeidžiama dėl naujų darbų atlikimo arba paslaugos teikimo ir dėl to yra jiems nuostolinga arba gali sukelti nuostolių, per 30 dienų nuo minėtos teisės pažeidimo fakto išaiškėjimo dienos gali prašyti nedelsiant sustabdyti darbų atlikimą ar paslaugų teikimą. Pareiškėjas šią priemonę gali taikyti ne kreipdamasis į teismą, o tiesiogiai prašydamas darbų vykdytojo ar paslaugų teikėjo, arba atsakingo asmens ar jo pavaduotojo nutraukti šiuos darbus; šiuo atveju turi dalyvauti du liudytojai. Ši ‑neteisminė draudimo priemonė negalioja, jeigu per penkias dienas nesikreipiama į teismą prašant ją patvirtinti (Civilinio proceso kodekso 397–402 straipsniai).

g) Turto įšaldymas. Kai yra pagrįsta baimė, kad kilnojamasis arba nekilnojamasis turtas arba dokumentai bus prarasti, paslėpti arba iššvaistyti, galima prašyti turtą įšaldyti. Šis įšaldymas yra susijęs su ieškiniu dėl turto aprašymo arba nuosavybės teisių į įšaldytą turtą įrodymu (Civilinio proceso kodekso 403–409 straipsniai).

Šią priemonę gali prašyti taikyti bet kuris asmuo, suinteresuotas turto ar dokumentų išsaugojimu, tačiau kreditoriai to gali prašyti tik tais atvejais, kai reikia užtikrinti paveldėjimą. Pareiškėjas privalo pateikti glaustus teisės į turtą įrodymus ir pagrįsti faktus, kuriais grindžia savo baiminimąsi dėl turto praradimo ar išeikvojimo. Jeigu teisės į turtą statusas priklauso nuo nagrinėjamo ieškinio arba ieškinio, kuris bus pareikštas, pareiškėjas turi teismą įtikinti, kad atitinkamas prašymas iš tikrųjų yra pagrįstas. Gavęs prašomus įrodymus, teisėjas nustato priemones, jeigu mano, kad neįšaldžius turto pareiškėjo interesams gali kilti didelis pavojus.

2.1 Procedūra

Išskyrus draudimą imtis naujų darbų, kuris gali būti nustatytas nesikreipiant į teismą, pradinius veiksmus atliekant neteismine tvarka, vėliau kreipiantis į teismą dėl šios priemonės patvirtinimo (Civilinio proceso kodekso 397 straipsnio 2 ir 3 dalys), visos kitos apsaugos priemonės yra pagrįstos pradinio prašymo pateikimu teismui, kuriame pareiškėjas pateikia glaustus kylančio pavojaus įrodymus ir pagrindžia savo baimę dėl žalos. Šiame prašyme pateikiamas liudytojų sąrašas (kurį turi sudaryti ne daugiau kaip penki liudytojai) ir kiti reikalaujami įrodymai pagal Civilinio proceso kodekso 365 straipsnį.

Gavęs prašymą, teisėjas sprendime dėl priemonės taikymo gali panaikinti pareiškėjo pareigą pareikšti pagrindinį ieškinį, jeigu nagrinėjant bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad saugotina teisė yra tikra ir jeigu taikoma priemonė yra tinkama siekiant išspręsti ginčą (Civilinio proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalis). Šia išimtimi gali būti remiamasi iki galutinio teismo posėdžio pabaigos. Jeigu byla nagrinėjama ne pagal rungimosi principą, atsakovas gali prieštarauti pareigos pareikšti pagrindinį ieškinį perdavimui tuo pačiu metu, kai ginčijama taikoma priemonė (Civilinio proceso kodekso 369 straipsnio 2 dalis).

Pareigos pareikšti pagrindinį ieškinį perdavimo tvarka mutatis mutandis taikoma laikinam nuosavybės teisių atkūrimui, įmonės sprendimų galiojimo sustabdymui, laikinam išlaikymui, draudimui atlikti naujus darbus ir kitoms atskiruose teisės aktuose nurodytoms priemonėms, kurios, atsižvelgiant į jų pobūdį, padeda galutinai išspręsti ginčą (Civilinio proceso kodekso 376 straipsnio 4 dalis).

Kai įstatyme nenustatyta, kad priemonė turi būti nustatyta neišklausius atsakovo, teismas jį išklauso, išskyrus atvejus, kai išklausius atsakovą priemonės tikslams arba veiksmingumui kiltų didelis pavojus (Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalis).

Jeigu ieškovas išklausomas prieš pradedant taikyti priemonę, atsakovas per dešimt dienų nuo nutarties taikyti priemonę priėmimo dienos šaukiamas į teismą pareikšti prieštaravimų. Kai atsakovas jau gavo šaukimą į pagrindinę bylą, šaukimas į teismą pakeičiamas pranešimu (Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 2 dalis).

Pasibaigus terminui prieštaravimams pareikšti ir išklausius atsakovą, atitinkamais atvejais pateikiami teismo reikalaujami arba nustatyti įrodymai (Civilinio proceso kodekso 367 straipsnio 1 dalis).

Jeigu priemonę nutarta taikyti neišklausius atsakovo, jam tik pranešama apie sprendimą po ko priėmimo (Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 6 dalis). Gavęs pranešimą, atsakovas turi teisę paduoti skundą dėl nutarties, jeigu mano, kad, atsižvelgiant į kitus faktus, ji neturėjo būti priimta. Atsakovas taip pat gali pareikšti prieštaravimą, jeigu nori pateikti faktus ar įrodymus, į kuriuos teismas neatsižvelgė ir kuriais remiantis gali būti paneigti apsaugos priemonės taikymo pagrindai arba sušvelninta taikoma priemonė (Civilinio proceso kodekso 372 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas gali bet kuriais pirmiau išvardytais būdais ginčyti sprendimą perduoti pareigą pareikšti ieškinį (Civilinio proceso kodekso 372 straipsnio 2 dalis). Jeigu atsakovas pareiškia prieštaravimą, teismas privalo nuspręsti, ar nustatytą priemonę išlaikyti, sušvelninti arba panaikinti. Šis sprendimas ir, kai taikytina, pareigos pareikšti ieškinį perdavimo išlaikymas arba atšaukimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka ir, atsižvelgiant į atvejį, turi būti pateikti reikalaujami arba teismo nuožiūra nustatyti įrodymai (Civilinio proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalis).

Dėl teritorinės jurisdikcijos Civilinio proceso kodekso 78 straipsnyje nustatyta:

a) prašymai dėl turto arešto ir įšaldymo gali būti teikiami teismui, kuriame turi būti iškelta susijusi byla, arba turto buvimo vietos teismui, arba, jeigu turtas yra keliose apylinkėse, vienos iš apylinkių teismui (Civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 1 dalies a punktas);

b) prašymas uždrausti atlikti naujus darbus teikiamas vietos, kurioje turi būti atliekami darbai, jurisdikciją turinčiam teismui (Civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 1 dalies b punktas);

c) prašymai dėl kitų apsaugos priemonių teikiami jurisdikciją turinčiam teismui, kuriame turi būti pareikštas susijęs ieškinys (Civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 1 dalies c punktas).

Jeigu pareiga pareikšti ieškinį neperduodama atsakovui, procesiniai dokumentai nedelsiant pridedami prie pareikšto ieškinio; jeigu ieškinys buvo pareikštas kitame teisme, procesiniai dokumentai persiunčiami tam teismui, kuris tuomet turi išimtinę jurisdikciją bylą nagrinėti toliau (Civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 2 dalis).

Jeigu apsaugos priemones prašoma taikyti nagrinėjant ieškinį, prašymas turėtų būti teikiamas teismui, kuris nagrinėja atitinkamą ieškinį, išskyrus atvejus, kai ieškinys nagrinėjamas apeliacine tvarka. Tokiu atveju bylos sujungiamos tik baigus nagrinėti prašymą dėl apsaugos priemonių arba pagrindinės bylos medžiagą gražinus pirmosios instancijos teismui (Civilinio proceso kodekso 364 straipsnio 3 dalis).

Advokato atstovavimas būtinas, kai priemonės vertė viršija 5 000 EUR arba kai leidžiama paduoti skundą pagal Civilinio proceso kodekso 58 ir 1090 straipsnius, siejamus su Įstatymo dėl teismų sistemos organizavimo 44 straipsnio 1 dalimi.

Apsaugos priemonių vertė nustatoma taip:

a) laikinas išlaikymas ir preliminariai įvertintos žalos atlyginimas – reikalaujamą mėnesio įmokos dydį padauginant iš dvylikos (Civilinio proceso kodekso 304 straipsnio 3 dalies a punktas);

b) laikinas nuosavybės teisių – pagal daikto, kuris buvo atimtas iš savininko, vertę (Civilinio proceso kodekso 304 straipsnio 3 dalies b punktas);

c) įmonės sprendimų galiojimo sustabdymas – pagal nuostolių dydį (Civilinio proceso kodekso 304 straipsnio 3 dalies c punktas);

d) draudimas atlikti naujus darbus ir nespecialiosios apsaugos priemonės – pagal nuostolių, kurių siekiama išvengti, sumą (Civilinio proceso kodekso 304 straipsnio 3 dalies d punktas);

e) areštas – pagal užtikrinamo ieškinio vertę (Civilinio proceso kodekso 304 straipsnio 3 dalies e punktas);

f) turto įšaldymas – pagal įšaldomo turto vertę (Civilinio proceso kodekso 304 straipsnio 3 dalies f punktas).

2.2 Pagrindinės sąlygos

Vertindamas apsaugos priemonės nustatymo kriterijus, teismas visada turi išnagrinėti, ar baimė, kuri nurodoma, yra pagrįsta, ar teisė smarkiai gali būti pažeista ir ar sudėtinga bus vėliau atlyginti galimą žalą. Teismas, siekdamas apsaugoti teisę, kuriai gresia pažeidimo pavojus, taip pat įvertina, ar konkrečioje byloje tinka taikyti prevencinę arba iš anksto numatytą priemonę. Teismas turi nustatyti, kad bet koks delsimas padidina teisės įvykdymo neužtikrinimo pavojų.

Teismas taip pat nagrinėja, ar byla faktiškai ar galimai priklauso nuo pareikšto ieškinio arba ieškinio, kuris bus pareikštas ateityje, kai šis ieškinys grindžiamas teise, kurios užtikrinimas apsaugotas taikant priemonę.

Šios procedūros metu teismas supaprastinta tvarka (t. y. ne tokia griežta tvarka, kokia yra taikoma įprasto proceso metu) renka įrodymus, kuriais remdamasis nusprendžia, kad teisė, kurią reikia apsaugoti, yra tikra ir esama pakankamai pagrįstos baimės, kad ji bus pažeista.

Visos apsaugos priemonės laikomos skubiomis ir su jomis susiję klausimai nagrinėjami pirmiausia, kitus ‑neskubius teismo veiksmus atidedant vėlesniam laikui (Civilinio proceso kodekso 363 straipsnio 1 dalis), be to, sprendimas dėl priemonių pirmąja instancija turi būti priimamas ne ilgiau nei per du mėnesius arba, jeigu atsakovui nesiunčiamas šaukimas į teismą, per 15 dienų (Civilinio proceso kodekso 363 straipsnio 2 dalis).

3 Tokių priemonių dalykas ir pobūdis

3.1 Kokių rūšių turtui šios priemonės gali būti taikomos?

Apsaugos priemonės, išskyrus įstatyme nustatytas absoliučias ir santykines išimtis, gali būti taikomos teisėms, taip pat kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui.

3.2 Koks yra tokių priemonių poveikis?

Kadangi apsaugos priemones nustato teismai, jos yra privalomos visiems viešiesiems ir privatiems subjektams ir yra viršesnės už bet kurios kitos institucijos nustatytas priemones (Portugalijos Respublikos Konstitucijos 205 straipsnio 2 dalis). Kiekvienas asmuo, kuris pažeidžia nustatytą apsaugos priemonę, baudžiamas bauda už tyčinį nepaklusnumą, nepaisant priverstinio vykdymo priemonių (Civilinio proceso kodekso 375 straipsnis).

3.3 Kiek laiko tokios priemonės galioja?

Nepaisant to, ar pareiškėjas atleidžiamas nuo pareigos pareikšti pagrindinį ieškinį, Civilinio proceso kodekso 373 straipsnyje nustatyta, kad procesas dėl apsaugos priemonės taikymo nutraukiamas ir visos nustatytos priemonės baigia galioti:

a) jeigu pareiškėjas nepareiškia ieškinio, su kuriuo yra susijusi priemonė, per 30 dienų nuo pranešimo apie galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria nustatoma priemonė, įteikimo dienos (Civilinio proceso kodekso 373 straipsnio 1 dalis a punktas);

b) jeigu pareiškus ieškinį procesas sustabdomas daugiau nei 30 dienų dėl pareiškėjo aplaidumo (Civilinio proceso kodekso 373 straipsnio 1 dalies b punktas);

c) jeigu galutiniu sprendimu ieškinys atmetamas (Civilinio proceso kodekso 373 straipsnio 1 dalies c punktas);

d) jeigu ieškinys atmetamas dėl procedūrinių priežasčių, o pareiškėjas laiku nepareiškia jokio kito ieškinio, kad pasinaudotų anksčiau pareikšto ieškinio teikiama nauda (Civilinio proceso kodekso 373 straipsnio 1 dalies d punktas);

e) nelikus teisės, kurią siekia apsaugoti pareiškėjas (Civilinio proceso kodekso 373 straipsnio 1 dalies e punktas).

Nepaisant prievolės įrodyti paskirstymo šalims taisyklių, galutinai įsiteisėjus teismo sprendimui dėl apsaugos priemonės ir pareigos pareikšti ieškinį perdavimo, atsakovui pranešama, kad bet koks ieškinys, kuriuo ginčijamas apsaugotos teisės buvimas, turi būti pareikštas per 30 dienų nuo pranešimo įteikimo, priešingu atveju laikoma, kad taikoma priemone ginčas yra išspręstas (Civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 1 dalis).

Ta pati nuostata taikoma, kai pareiškus ieškinį byla sustabdoma ilgiau nei 30 dienų dėl pareiškėjo aplaidumo arba jeigu ieškinys atmetamas dėl procedūrinių formalumų ir pareiškėjas nepareiškia naujo ieškinio, kad pasinaudotų anksčiau pareikšto ieškinio teikiama nauda (Civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 2 dalis).

Byloje priėmus galutinį sprendimą apsaugos priemonės baigia galioti (Civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 3 dalis).

4 Ar yra galimybė priemonę apskųsti?

Įprasti skundai yra priimami, kai priemonių vertė yra didesnė nei teisme, kuriam skundžiamas sprendimas, taikoma vertė, o ginčijamas sprendimas yra nepalankus skundą padavusiai šaliai atsižvelgiant į daugiau nei pusę šios sumos (Civilinio proceso kodekso 629 straipsnio 1 dalis). Taip pat visada galima apskųsti sprendimus, susijusius su apsaugos priemonių verte, remiantis tuo, kad priemonės vertė viršija teisme, kuris priėmė ginčijamą sprendimą (Civilinio proceso kodekso 629 straipsnio 3 dalies b punktas) arba preliminariai atsisakė nagrinėti preliminarius prašymus dėl apsaugos priemonių, taikomą ribą (Civilinio proceso kodekso 629 straipsnio 3 dalies c punktas).

Sprendimus, kuriais pareiga pareikšti ieškinį perduodama atsakovui, galima apskųsti tik kartu paduodant skundą dėl sprendimų, susijusių su prašoma priemone; sprendimai dėl pareigos pareikšti ieškinį panaikinimo yra galutiniai ir neskundžiami (Civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 1 dalis).

Aukščiausiajam Teisingumo Teismui (port. Supremo Tribunal de Justiça), nedarant poveikio byloms, kuriose skundą visada galima paduoti, negalima paduoti skundų dėl sprendimų taikyti apsaugos priemones, įskaitant sprendimus, kuriais pareiga pareikšti ieškinį perduodama atsakovui (Civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 2 dalis).

Sprendimą dėl apsaugos priemonių gali ginčyti:

  • bet kuri bylą pralaimėjusi šalis (Civilinio proceso kodekso 631 straipsnio 1 dalis);
  • asmuo, kuris nėra bylos šalis, tačiau patyrė tiesioginę faktinę žalą dėl apsaugos priemonės taikymo (Civilinio proceso kodekso 631 straipsnio 2 dalis).

Jurisdikciją nagrinėti skundą turi teismo apylinkės, kurioje veikia ginčijamą sprendimą priėmęs teismas, antrosios instancijos teismas.

Skundas turi būti paduodamas per 15 dienų nuo pranešimo apie sprendimą dienos (Civilinio proceso kodekso 638 straipsnio 1 dalis). Jeigu skundas taip pat yra susijęs su pateiktų įrodymų vertinimu iš naujo, šis terminas pratęsiamas 10 dienų (Civilinio proceso kodekso 638 straipsnio 7 dalis).

Skundas dėl nutarties, kuria visiškai atmetama priemonė arba nustatoma, kad priemonė nebus taikoma, turi stabdomąjį poveikį (Civilinio proceso kodekso 647 straipsnio 3 dalies d punktas). Kitais atvejais skundas tokio poveikio neturi.

Taikytini teisės aktai

2013 m. birželio 26 d. Įstatymas Nr. 41/2013 – Civilinio proceso kodeksas

2013 m. rugpjūčio 26 d. Įstatymas Nr. 62/2013 – Įstatymas dėl teismų sistemos organizavimo

Susijusios nuorodos

Daugiau informacijos galima gauti šiose interneto svetainėse:

Teisingumo portalas

Teisingumo politikos generalinis direktoratas

CITIUS portalas

Teisinių dokumentų duomenų bazė

Portugalijos oficialusis leidinys

Pastaba.

Šioje informacijos suvestinėje pateikta informacija nėra privaloma EJN-civil informacijos centrui, teismams ar kitiems subjektams ir institucijoms. Ši informacijos suvestinė nuolat atnaujinama, tačiau vis tiek būtina perskaityti atitinkamus galiojančius teisės aktus, kurie teismų praktikoje ilgainiui gali būti aiškinami nevienodai.

Paskutinis naujinimas: 11/07/2023

Šio puslapio turinį nacionaline kalba tvarko atitinkamos Europos teisminio tinklo kontaktinės įstaigos. Vertimus atliko Europos Komisijos tarnyba. Į kompetentingos nacionalinės institucijos originale įvestus pakeitimus vertimuose gali būti neatsižvelgta. Nei Europos teisminis tinklas, nei Europos Komisija neprisiima atsakomybės ar įsipareigojimų dėl šiame dokumente pateiktos arba nurodytos informacijos arba duomenų. Daugiau informacijos apie už šį puslapį atsakingos valstybės narės autorių teisių taisykles rasite puslapyje „Teisinė informacija“.