Įrodymų rinkimas

Italija
Turinį pateikė
European Judicial Network
Europos teisminis tinklas (civilinėse ir komercinėse bylose)

1 Įrodinėjimo pareiga

1.1 Kokios yra įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės?

Pirmiausia pažymėtina, kad Italijos teisės sistemoje įrodymai reglamentuojami dviem skirtingais teisės aktais: procesinės normos išdėstytos Civilinio proceso kodekso 228–229 straipsniuose, o vadinamosios materialinės normos – Civilinio kodekso 2730–2735 straipsniuose. Priežastis, kodėl sistema suskirstyta į materialines normas ir procesines normas, – teisinis režimas, kuris galiojo anksčiau ir atitiko Napoleono kodeksą, o jame vyravo koncepcija, kad įrodymų sąvoka turėtų būti vertinama ir statiniu, ir dinaminiu (tik procesiniu) požiūriu. Ataskaitoje dėl Civilinio kodekso, atsižvelgiant į ką tik minėtas priežastis, paaiškinama, kad įrodymai naudojami siekiant įgyvendinti arba apskritai apginti savo teises, ir ne tik teismo procese, bet ir neteismine tvarka, taip pat iki teismo proceso pradžios: todėl įrodymai reglamentuojami kodifikuojant teises. Prievolė įrodyti reglamentuojama pagal minėtą dokumentą, o ne pagal Civilinio proceso kodeksą.

Prievolės įrodyti paskirstymas apskritai reglamentuojamas Civiliniame kodekse, kurio 2697 straipsnyje numatyta, kad „asmenys, ketinantys įgyvendinti teisę teisme, pateikia savo reikalavimą pagrindžiančių faktinių aplinkybių įrodymus. Šalis, kuri ginčija šių faktinių aplinkybių pagrįstumą arba teigia, kad teisė pasikeitė arba yra įgyvendinta, pateikia tokį prieštaravimą pagrindžiančių faktinių aplinkybių įrodymus.“ Todėl pagal šiuos principus reikalaujama, kad pareiškėjas įrodytų jo reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes, t. y. faktus, kurie sukelia nurodytas teisines pasekmes. Kita vertus, atsakovas privalo pateikti jo atsakomybę paneigiančių faktinių aplinkybių įrodymus arba parodyti, kad teisė yra įgyvendinta arba pasikeitė taip, kad pareiškėjo reikalavimas turėtų būti atmestas. Jeigu pareiškėjas negali pagrįsti savo reikalavimo, pareiškimas atmetamas, nepaisant to, ar atsakovas pateikia gynybos argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Civilinio kodekso 2698 straipsnyje nurodyta, kad negalioja joks susitarimas, kuriuo ketinama perkelti arba pakeisti prievolę įrodyti, susijusią su neperleidžiama teise, arba dėl kurio kiekviena šalis, įgyvendindama savo teises, gali patirti pernelyg didelių sunkumų. Šalis (pareiškėjas arba atsakovas), kuri turi įrodyti arba paneigti faktines aplinkybes, nukenčia byloje dėl nepakankamų įrodymų, nes nepakankami įrodymai reiškia, kad įrodymai apskritai nebuvo pateikti.

1.2 Ar yra normų, atleidžiančių nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus? Kokiais atvejais? Ar galima tam tikrą teisinę prielaidą paneigti pateikiant įrodymus?

Pagal Civilinio proceso kodekso (iš dalies pakeisto 2009 m. Įstatymu Nr. 69) 115 straipsnį teismui leidžiama laikyti faktines aplinkybes įrodytomis, neatsižvelgiant į reikalavimą teikiančios šalies pateiktus įrodymus, jeigu atvykusi priešinga šalis tų konkrečių įrodymų neginčija. Taigi, nukrypstant nuo Civilinio kodekso 2697 straipsnio, faktinė aplinkybė laikoma įrodyta, jeigu ji nedelsiant neužginčijama. Ši norma netaikoma in absentia atvejais: jeigu atsakovas neatvyksta, pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės nelaikomos „neginčijamomis“, nes minėtoji norma, kuria reglamentuojamas teisminis bylos nagrinėjimas in absentia, „prieštarauja Italijos procesinės teisės tradicijoms, pagal kurias neatvykusi arba pavėluotai atvykusi šalis niekada nebuvo laikoma padariusia netiesioginį pripažinimą“ (Konstitucinis Teismas (it. Corte Costituzionale), 2007 m. spalio 12 d. Sprendimas Nr. 340). Kitaip tariant, jeigu Italijos civiliniame procese šalis neatvyksta į teismą, laikoma, kad ji ne padarė netiesioginį pripažinimą, o netiesiogiai užginčijo reikalavimą. Tačiau išimtinėmis aplinkybėmis teisės aktuose konkrečiai numatyti scenarijai, kai šalies neatvykimas laikomas tam tikru elgesiu, kuris preziumuojamas: pvz., pagal Civilinio proceso kodekso 789 straipsnį, jeigu nė viena iš dalyvaujančių šalių konkrečiai neužginčija projekto, laikoma, kad projektas patvirtintas (žr. Aukščiausiojo Kasacinio Teismo (it. Corte Suprema di Cassazione) Civilinių bylų skyriaus II kolegijos 1988 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 3810).

Prievolė įrodyti sumažinama prezumpcijų atveju, t. y. kai pačiame įstatyme nustatyta tam tikrų faktinių aplinkybių įrodomoji vertė arba teismui leidžiama, remiantis žinoma faktine aplinkybe, daryti išvadą dėl nežinomos faktinės aplinkybės (Civilinio kodekso 2727 straipsnis). Prezumpcijos skirstomos į: 1) įstatyme nustatytas teisines prezumpcijas, kurias galima paneigti (it. iuris tantum), tai reiškia, kad jas galima atmesti, jei teisme pateikiami priešingi įrodymai, arba kurių negalima paneigti (it. iuris et de iure), tai reiškia, kad jų negalima atmesti, siekiant teisme pateikti priešingus įrodymus; 2) paprastąsias prezumpcijas, kurias teismas privalo įvertinti savo nuožiūra ir priimti tik svarias, tikslias ir nuoseklias prezumpcijas; paprastosiomis prezumpcijomis negalima remtis dėl tų faktinių aplinkybių, kurių pagal įstatymą negalima įrodyti liudytojų parodymais (Civilinio kodekso 2729 straipsnis). Prievolė įrodyti taip pat gali būti sumažinama, kai yra visuotinai žinomos faktinės aplinkybės, t. y. faktinės aplinkybės, kurios paprastai yra žinomos sprendimo priėmimo metu ir vietoje, todėl jų tikrumu negalima abejoti (Civilinio proceso kodekso 115 straipsnis).

1.3 Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą?

Teismas turi vertinti įrodymus savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai teisės aktuose nustatyta kitaip; apie įrodymus jis taip pat gali spręsti iš šalių jam pateikiamų atsakymų, iš jų nepagrįsto atsisakymo leisti atlikti teismo skirtas apžiūras ir apskritai iš pačių šalių elgesio proceso metu (Civilinio proceso kodekso 116 straipsnis). Teismo sprendimas patenkinti reikalavimą arba bet kokius su tokiu reikalavimu susijusius prieštaravimus turi būti pagrįstas vien tiesiogiai arba taikant prezumpcijas visiškai įrodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas savo sprendimo negali pagrįsti neįrodytomis faktinėmis aplinkybėmis, net jeigu jos yra įmanomos arba labai tikėtinos.

2 Įrodymų rinkimas

2.1 Ar įrodymai visuomet renkami šalies prašymu, ar tam tikrais atvejais teisėjas įrodymus gali rinkti ir savo iniciatyva?

Italijos teisės sistemoje įrodymų rinkimui taikomas Civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį bylos nagrinėjimo ribas nustato šalys (it. principio dispositivo): teismas privalo savo sprendimą pagrįsti šalių pateiktais įrodymais, „išskyrus įstatyme nustatytus konkrečius atvejus“. Vis dėlto tam tikros šios taisyklės išimtys yra nustatytos toliau nurodytuose Civilinio proceso kodekso straipsniuose:

– 117 straipsnyje, kuriame leidžiama neoficialiai apklausti šalis;

– 118 straipsnyje, kuriame leidžiama nurodyti atlikti asmenų ir daiktų apžiūras;

– 61 ir 191 straipsniuose, kuriuose teismui leidžiama prašyti ekspertų išvadų;

– 257 straipsnyje, kuriame teismui leidžiama pakviesti liudytoją, kurį paminėjo kitas liudytojas, ir

– 281 ter straipsnyje, kuriame bendrosios kompetencijos teismui (it. tribunale), kuriame bylą nagrinėja vienas teisėjas, leidžiama priimti nutartį dėl liudytojo parodymų paėmimo, jeigu šalys, nurodydamos faktines aplinkybes, pamini asmenis, kurie, atrodo, turėtų būti susipažinę su faktinėmis aplinkybėmis.

Darbo ginčuose principas, kad bylos nagrinėjimo ribas nustato šalys, gali būti pakeičiamas tyrimo elementų turinčia sistema, ypač pagal toliau nurodytas nuostatas:

– 420 straipsnis: numatyta galimybė laisvai apklausti šalis bylos nagrinėjimo metu;

– 421 straipsnis: numatyta, kad teismas gali bet kuriuo metu savo iniciatyva priimti nutartį dėl bet kokios rūšies įrodymų priėmimo, net jeigu tokie įrodymai nenumatyti Civiliniame kodekse. Su tėvų pareigomis susijusiuose procesuose teismas savo iniciatyva gali nurodyti surinkti įrodymus, t. y., be kita ko, skirti mokesčių policijos (it. polizia tributaria) atliekamus patikrinimus, tačiau tai galioja tik su nepilnamečiais susijusioms nutartims. Jeigu kyla ginčas santuokos nutraukimo procese, bendrosios kompetencijos teismas gali pasirūpinti, kad būtų nustatytos šalių pajamos, turtas ir faktinis gyvenimo lygis, o prireikus teismas pasitelkia mokesčių policiją.

2.2 Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patenkinamas, kokie veiksmai atliekami toliau?

Jeigu viena šalis prašo surinkti įrodymus, priešinga šalis gali prašyti surinkti priešingus įrodymus. Teismas patenkins abu prašymus, jei pagrįstai mano, kad pateiktos faktinės aplinkybės bus svarbios priimant sprendimą.

Teismui priėmus įrodymus, jie nagrinėjami toliau.

Byla bus nagrinėjama surinkus įrodymus.

2.3 Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus?

Įrodymai tradiciškai apibrėžiami kaip priemonė paskelbti apie faktinę aplinkybę, ją parodyti ir nustatyti jos tikrumą arba kaip priemonė įtikinti teisėją atitinkamomis faktinėmis aplinkybėmis. Kad preliminarus prašymas būtų įtrauktas į bylą, jis turi būti „leistinas“ ir „svarbus“. Kad preliminarus prašymas būtų leistinas, jis neturi prieštarauti teisės aktuose nustatytam draudimui (pvz., Civilinio kodekso 2726 straipsnis dėl mokėjimų): kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar konkreti pateikta tyrimo priemonė prieštarauja teisės aktams. Vadinamiesiems „netipiškiems“ įrodymams, kurie nėra apibūdinti Civiliniame kodekse, taip pat taikomi teisės aktuose nustatyti draudimai. Svarba, priešingai, nustatoma kitu požiūriu ir yra susijusi su „faktine aplinkybe, kuri yra įrodymų dalykas“. Kad preliminarus prašymas būtų priimtas, teismas turi nustatyti, ar faktinė aplinkybė, kurią siekiama įrodyti, turės realų poveikį byloje priimamam sprendimui. Atitinkamai faktinės aplinkybės, kurios neturėtų įtakos prašymo priėmimui arba atmetimui, nepriimamos, net jeigu jos yra įrodytos. Siekiant, kad teismas galėtų įvertinti įrodymų svarbą, teisės aktuose reikalaujama, kad prašymas būtų pakankamai konkretus ir jame atitinkamai būtų pateikiama bent trijų skirtingų rūšių informacija: teminė: KUR; istorinė: KADA; ir funkcinė: KOKIU TIKSLU. Faktinių aplinkybių, kurios nėra konkrečiai užginčytos, įrodyti nereikia (Civilinio proceso kodekso 115 straipsnis).

2.4 Kokios būna įrodinėjimo priemonės?

Pagal Italijos teisę skiriami dokumentiniai ir nedokumentiniai įrodymai. Civiliniame kodekse reglamentuojami įrodymai vadinami tipiškais.

Dokumentinius įrodymus sudaro:

  • vieši dokumentai (Civilinio kodekso 2699 straipsnis ir tolesni straipsniai);
  • privatūs dokumentai (Civilinio kodekso 2702 straipsnis ir tolesni straipsniai);
  • telegramos (Civilinio kodekso 2705 straipsnis ir tolesni straipsniai);
  • vidaus bylos ir įrašai (Civilinio kodekso 2707 straipsnis);
  • įrašai įmonių buhalterinėje apskaitoje (Civilinio kodekso 2709 straipsnis);
  • mechaniškai padarytos kopijos (Civilinio kodekso 2712 straipsnis);
  • dokumentų ir sutarčių kopijos (Civilinio kodekso 2714 straipsnis ir tolesni straipsniai).

Kompiuteriniai dokumentai taip pat laikomi įrodymais.

Nedokumentinius įrodymus sudaro:

  • liudytojų parodymai (Civilinio kodekso 2721 straipsnis ir tolesni straipsniai);
  • rašytiniai liudytojų parodymai (Civilinio proceso kodekso 257 bis straipsnis);
  • pripažinimai (Civilinio kodekso 2730 straipsnis ir tolesni straipsniai);
  • oficiali apklausa (Civilinio proceso kodekso 230 straipsnis);
  • pareiškimai prisiekus (Civilinio kodekso 2736 straipsnis ir tolesni straipsniai);
  • apžiūros (Civilinio proceso kodekso 258 straipsnis ir tolesni straipsniai).

Taip pat yra ekspertų ataskaitos, kuriose teismui pateikiamos trūkstamos techninės žinios. Italijos proceso sistemoje nėra baigiamosios nuostatos dėl privalomo įrodinėjimo priemonių pobūdžio, nes pateikti šias priemones iš esmės nedraudžiama. Tačiau pagal Italijos teismų praktiką vadinamaisiais netipiškais įrodymais negalima apeiti teisės normomis nustatytų materialinio arba procesinio pobūdžio draudimų; jeigu taip nebūtų, tada būtų įmanoma slapta pateikti įrodymų objektus, kurie priešingu atveju nebūtų pripažinti leistinais arba, siekiant, kad jie būtų pripažinti leistinais, būtų tekę pateikti tinkamas oficialias garantijas.

2.5 Kaip gaunami liudytojų parodymai? Ar ekspertų įrodymai gaunami kita tvarka? Kokia tvarka teikiami rašytiniai įrodymai ir eksperto išvados (nuomonės)?

Liudytojų parodymus priima teismas (Civilinio proceso kodekso 245 straipsnis); teismo nutartyje reikalaujama, kad liudytojas atvyktų ir duotų parodymus, nurodant, kad, jeigu liudytojas neatvyktų, jam būtų taikomos prievartos priemonės ir bauda. Teismas nustato įrodymų rinkimo vietą, laiką ir būdą. Suinteresuotosios šalies prašymu teismo antstolis įteikia liudytojui šaukimą. Liudytojas balsu perskaito įsipareigojimą sakyti tiesą ir tuomet jį apklausia teisėjas; šalys tiesiogiai liudytojo apklausti negali. Pagal šią nuostatą teismas šalių sutikimu gali įrodymus rinkti raštu (Civilinio proceso kodekso 257 bis straipsnis). Teismas paskiria liudytojus ekspertus ir užduoda jiems klausimus, į kuriuos ekspertai turi atsakyti; jie taip pat dalyvauja bylos nagrinėjimo posėdyje ir prisiekia sakyti tiesą. Paprastai liudytojai ekspertai parengia rašytinę ataskaitą, tačiau teismas taip pat gali nurodyti jiems atvykti į bylos nagrinėjimo posėdį ir jie gali būti apklausiami žodžiu (Civilinio proceso kodekso 195 straipsnis). Rašytiniai įrodymai tampa sudedamąja bylos dalimi iš karto, kai jie pridedami prie šalies bylos medžiagos pirmajame posėdyje, arba vėliau, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus terminus (neviršijant terminų, kurie pagal Civilinio proceso kodekso 183 straipsnį priskiriami teismo posėdžiui, kuriame vykdomos faktinių aplinkybių nustatymo procedūros.

2.6 Ar tam tikros įrodinėjimo priemonės yra svaresnės už kitas?

Pagal Italijos teisės sistemą didžiausia įrodomoji vertė suteikiama viešiems dokumentams ir nepaneigiamoms prezumpcijoms. Vieši dokumentai (Civilinio kodekso 2699 straipsnis ir tolesni straipsniai) yra laikantis oficialių reikalavimų notaro (it. notaio) arba kito valstybės pareigūno, turinčio įgaliojimus patvirtinti šių dokumentų viešą statusą vietoje, kurioje buvo parengtas dokumentas, surašyti dokumentai. Vieši dokumentai turi visapusišką įrodomąją galią, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad jie yra neteisingi. Jei to įrodyti nepavyksta, vieši dokumentai yra laikomi absoliučiais ir besąlyginiais įrodymais. Nepaneigiamos prezumpcijos (Civilinio kodekso 2727 straipsnis) yra dar veiksmingesnės, nes negalima pateikti šias prezumpcijas paneigiančių įrodymų.

2.7 Ar tam tikri faktai turi būti įrodyti tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis?

Pagal įstatymą reikalaujama, kad tam tikros faktinės aplinkybės būtų įrodytos tik konkrečiomis įrodymų formomis, vienais atvejais reikalaujama, kad tai būtų vieši dokumentai, o kitais − rašytiniai dokumentai, kurie gali būti vieši arba privatūs.

2.8 Ar įstatyme nustatyta liudytojų pareiga duoti parodymus?

Liudytojai turi duoti parodymus, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta kitaip. Tam tikrais atvejais taikomos konkrečios nuostatos, susijusios su negalėjimu liudyti, draudimais tam tikriems asmenims duoti parodymus ir galimybe atsisakyti duoti parodymus. Liudytojo pareiga duoti parodymus netiesiogiai kyla iš Civilinio proceso kodekso 255 straipsnyje numatytų teismo įgaliojimų priverstinai atvesdinti liudytoją į teismą ir skirti jam baudą, jeigu liudytojas neatvyksta į posėdį.

2.9 Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?

Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais atvejais, nuoroda į kuriuos pateikiama Civilinio proceso kodekse, t. y. atvejais, kuriais fiziniai asmenys gali atsisakyti duoti parodymus dėl to, kad privalo laikytis profesinės, oficialios arba valstybinės paslapties išsaugojimo pareigos.

2.10 Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?

Pagal Civilinio proceso kodekso 256 straipsnį liudytojas, kuris atvyksta į teismą, tačiau be pateisinamos priežasties atsisako liudyti arba duoda pagrindo įtarti, kad jis duoda neteisingus parodymus arba juos nuslepia, gali būti teismo apskundžiamas prokurorui; teismas šiuo atveju perduoda prokurorui posėdžio protokolą.

2.11 Ar yra asmenų, iš kurių negali būti gaunami įrodymai?

Faktinėmis bylos aplinkybėmis asmeniškai suinteresuoti fiziniai asmenys negali duoti parodymų, nes jų suinteresuotumas reiškia, kad jie gali turėti teisę įstoti į bylą kaip šalys (Civilinio proceso kodekso 246 straipsnis). Ginčų šalims, kurios, akivaizdu, negali būti liudytojais, Italijos teisės sistemoje numatyta oficiali apklausa – įrodinėjimo forma, kuria siekiama iš šalies išgauti teisminį pripažinimą (Civilinio proceso kodekso 228 straipsnis) ir kurią atliekant turi būti laikomasi bendrųjų įrodymų reglamentavimo normų, tiksliau tariant (Civilinio proceso kodekso 230 straipsnis ir tolesni straipsniai), ji turi būti pasiūloma nurodant atskirus, konkrečius punktus. Atitinkama šalis turi atsakyti asmeniškai ir negali skaityti iš užrašų, nebent paaiškėja, kad tai reikalinga ir teismas leidžia tai daryti. Šalims, kurių oficiali apklausa atliekama, pateikiami klausimai turi būti susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra pateiktos kaip įrodymai ir kurias leidžiama pateikti pagal nutartį, kuria skiriama oficiali apklausa. Tačiau galima pateikti ir su kitomis faktinėmis aplinkybėmis susijusius klausimus, jeigu šalys tarpusavyje dėl jų sutaria ir teismas mano, kad jie bus naudingi. Jeigu šalis be pateisinamos priežasties nedalyvauja oficialioje apklausoje arba atsisako joje dalyvauti, faktinės aplinkybės, kurios yra įrodymų dalykas, gali būti priimamos, jeigu teismas mano, kad jos turėtų būti priimamos atsižvelgiant į kitus įrodymus. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, jeigu šalis atsisako atsakyti į klausimus arba neatvyksta, tai savaime nereiškia netiesioginio pripažinimo, o veikiau aplinkybę, kuri, ją įvertinus kartu su kitais proceso metu gautais įrodymais, gali suteikti teismui galimybę padaryti išvadą dėl apklausos metu nurodytų faktinių aplinkybių.

Teismas neturi jokių kitų, pirmiau neišvardytų prievartos priemonių.

2.12 Kokį vaidmenį atlieka teisėjas ir šalys apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytoją galima apklausti per vaizdo konferenciją ar naudojant kitas technologijas?

Apklausdamas liudytojus, teisėjas užduoda tiesioginius klausimus, susijusius su reikšmingomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, ir bet kokius kitus klausimus dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kuriuos apklausos metu prašo užduoti šalių advokatai.

Civilinio proceso kodekse galimybė naudotis vaizdo konferencija nėra aiškiai nustatyta, tačiau tai nereiškia, kad ja naudotis draudžiama. Civilinio proceso kodekso 202 straipsnyje nustatyta, kad priimdamas nutartį dėl įrodymų rinkimo teismas „nustato įrodymų rinkimo laiką, vietą ir būdą“, taigi ši nuostata leidžia teismui apklausti liudytojus vaizdo konferencijos priemonėmis. Civilinio proceso kodekso 261 straipsnyje taip pat numatyta, kad teismas gali priimti nutartį dėl vaizdo įrašymo; šiuo atveju naudojamos mechaninės priemonės, įrankiai ir procedūros.

3 Įrodymų vertinimas

3.1 Ar teismui priimant sprendimą taikomi apribojimai, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtai?

Teismas visiškai neatsižvelgia į įrodymus, kurie nebuvo oficialiai pateikti ir priimti.

3.2 Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu bylos šalis?

Įrodymais nelaikomi šalies pateikti jai palankūs pareiškimai. Tačiau oficialios apklausos metu padarytas pripažinimas (atitinkamai turintis neigiamą konotaciją) (žr. 2.11 punktą) bus laikomas neigiamais įrodymais, naudojamais prieš pripažinimą padariusią šalį.

Paskutinis naujinimas: 17/11/2020

Šio puslapio turinį nacionaline kalba tvarko atitinkamos Europos teisminio tinklo kontaktinės įstaigos. Vertimus atliko Europos Komisijos tarnyba. Į kompetentingos nacionalinės institucijos originale įvestus pakeitimus vertimuose gali būti neatsižvelgta. Nei Europos teisminis tinklas, nei Europos Komisija neprisiima atsakomybės ar įsipareigojimų dėl šiame dokumente pateiktos arba nurodytos informacijos arba duomenų. Daugiau informacijos apie už šį puslapį atsakingos valstybės narės autorių teisių taisykles rasite puslapyje „Teisinė informacija“.

Atsiliepimai

Pateikite savo pastabas ir atsiliepimus apie mūsų naująją svetainę

naudodamasis šia forma