Dėmesio! Šiame puslapyje originalo kalba (prancūzų) neseniai atlikta pakeitimų. Puslapį jūsų pasirinkta kalba šiuo metu rengia mūsų vertėjai.
Jis jau išverstas į šias kalbas.
Swipe to change

Įrodymų rinkimas

Belgija
Turinį pateikė
European Judicial Network
Europos teisminis tinklas (civilinėse ir komercinėse bylose)

1 Įrodinėjimo pareiga

1.1 Kokios yra įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės?

Belgijos teisės sistemoje civilinė ir komercinė teisė yra atskiros sritys. Komercinė teisė yra specialioji teisė, skirta prekybininkams, o civilinė teisė siejama su įprasta teise.

Civilinės teisės įrodymų teisė išdėstyta Civilinio kodekso (ol. Burgerlijk Wetboek) 1315 straipsnyje. Tai – uždara sistema, įrodymų formos griežtai reglamentuotos (informaciją žr. 5a straipsnyje).

Komercinė įrodymų teisė išdėstyta Prekybos kodekso (ol. Wetboek van Koophandel) 25 straipsnyje. Svarbiausias ypatumas – sistemos atvirumas ir laisvė prekybos įmonėms pasirinkti įrodymų formas. Prekybos kodekso 25 straipsnyje teigiama: „Prekybinius įsipareigojimus galima įrodyti ne tik civilinės teisės leidžiamomis formomis, bet ir liudytojų parodymais visose bylose, kuriose teisėjas nusprendžia, kad tai leistina, išskyrus ypatingiems atvejams numatytas išimtis. Pirkimą ir pardavimą galima įrodyti priimta sąskaita faktūra ir tai neturi poveikio kitiems įrodymams, leistiniems pagal prekybos įstatymus.“

Procesiniai įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose aspektai reglamentuojami Teismų kodekso (ol. Gerecthelijk Wetboek) 870 ir paskesniuose straipsniuose. Teismų kodekso 876 straipsnyje nurodyta, kad teismas turi spręsti jam pateiktą ginčą vadovaudamasis to konkretaus tipo ginčui taikomomis įrodymų taisyklėmis. Ginčas bus arba civilinis, arba komercinis.

Fakto, pareiškimo arba teiginio įrodymus turi pateikti proceso šalis, kuri juo remiasi. Proceso šalis, reikalaujanti įvykdyti prievolę, turi įrodyti, kad ta prievolė yra. Priešingai, proceso šalis, teigianti, kad neprivalo įvykdyti prievolės, turi pateikti mokėjimo įrodymus arba įrodyti faktą, dėl kurio ji yra nuo prievolės atleista (Civilinio kodekso 1315 straipsnis). Teisiniame procese kiekviena jo šalis privalo pateikti savo išdėstytų faktų įrodymus (Teismų kodekso 870 straipsnis: „actori incumbit probatio“). Paskui priešinga proceso šalis turi teisę nuginčyti šių faktų įrodomąją vertę, kai tai įmanoma ir leidžiama.

1.2 Ar yra normų, atleidžiančių nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus? Kokiais atvejais? Ar galima tam tikrą teisinę prielaidą paneigti pateikiant įrodymus?

Jeigu nėra prieštaravimų dėl viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo, galima įrodyti visus faktus. Esama trijų teisės pateikti įrodymus procese apribojimų. Pirmiausia įrodytinas faktas turi būti susijęs su byla. Toliau – įrodytinas faktas turi būti įtikinamas, t. y. jis turi padėti teismą įtikinti, kokį sprendimą reikia priimti. Galiausiai pagal teisės nuostatas turi būti leidžiama pateikti tam tikrų faktų įrodymus: pavyzdžiui, neturi būti pažeidžiamas asmens privatumas, profesinis konfidencialumas ir korespondencijos privatumas.

Prezumpcijas priešinga proceso šalis paprastai gali nuginčyti. Negalima ginčyti tik nenuginčijamųjų prezumpcijų („juris et de jure“); teikti įrodymus joms nuginčyti yra netgi neteisėta. Nuginčijamąsias prezumpcijas („juris tantum“) įmanoma ir galima nuginčyti pateikiant priešingus įrodymus: tam priimtinų įrodymų formos reglamentuojamos civilinėje teisėje, o komercinėje – nereglamentuojamos.

1.3 Kiek teismas turi būti įsitikinęs tam tikro fakto egzistavimu, kad galėtų juo pagrįsti savo sprendimą?

Proceso šalių pateikti argumentai turi įtikinti teismą. Teismas turi būti tikras dėl įrodymų pagrindo ir jų patikimumo. Jeigu teismas padaro išvadą, kad jam pateikti argumentai gali padėti išspręsti ginčą ir kad pateikti argumentai patikimai atspindi tiesą byloje, jis tiems argumentams priskiria įrodomąją vertę. Vieni ar kiti argumentai gali būti laikomi tinkamais įrodymais tik tada, kai teismas jiems priskiria įrodomąją vertę.

Įrodomoji vertė šiek tiek subjektyvi, o patys įrodymai griežtai objektyvūs. Priemonės, kaip įrodymo, statusas priklauso nuo privalomo įrodymų patikimumo. Įrodymai bus teisiškai laikomi įrodymais tik tuo atveju, jeigu yra pakankamai patikimi, nes juk teismui neleidžiama spręsti savo nuožiūra. Taip yra, kai pateikiami dokumentiniai įrodymai. Jeigu teismas teisėtai gauto dokumento turinį aiškina su tikrąja jo formuluote nesuderinama linkme, jis pažeidžia oficialių dokumentų, kaip įrodymų, statusą. Pralaimėjusi proceso šalis šiuo pagrindu gali remtis teikdama skundą kasaciniam teismui.

2 Įrodymų rinkimas

2.1 Ar įrodymai visuomet renkami šalies prašymu, ar tam tikrais atvejais teisėjas įrodymus gali rinkti ir savo iniciatyva?

Teiginį pateikusi proceso šalis turi būti pajėgi jį įrodyti. Kai kuriais atvejais teisėjas gali nurodyti proceso šaliai naudoti tam tikros formos įrodymus – pavyzdžiui, dėl oficialiai nustatytos priesaikos (Civilinio kodekso 1366 straipsnis). Teismas, laikydamasis griežtų sąlygų, gali reikalauti, kad proceso šalis prieš padarydama tam tikrą pareiškimą duotų priesaiką, taip siekiant, kad nuo jo priklausytų ginčo baigtis, arba tiesiog nustatyti priteistiną sumą.

Teismas gali apklausti proceso šalis ir nurodyti apklausti liudytojus, išskyrus atvejus, kai tai draudžiama teisės aktais (Teismų kodekso 916 straipsnis). Jis taip pat gali užsakyti ekspertizę tam tikriems faktams nustatyti arba techninei konsultacijai gauti (Teismų kodekso 962 straipsnis).

2.2 Jeigu šalies prašymas rinkti įrodymus patenkinamas, kokie veiksmai atliekami toliau?

Tyrimo priemonių turi prašyti viena iš proceso šalių pareikšdama pagrindinį ieškinį ir laikinąjį ieškinį. Vėliau teismo priimta nutartimi gali būti leista taikyti tyrimo priemones, kurių buvo prašoma, arba atsisakyta leisti jas taikyti, nurodant priežastis.

Rašysenos palyginimui (Teismų kodekso 883 straipsnis) arba klastotės tyrimui (Teismų kodekso 895 straipsnis) teismas nurodo proceso šalims atvykti į teismą (su teisiniu atstovu arba be jo) ir pateikti jam visus liudijimus, dokumentus ir daiktus, kuriuos reikia palyginti, arba dokumentą, kuris, kaip įtariama, yra klastotė. Teismas gali išspręsti bylą iš karto arba užregistruoti ją kanceliarijoje, o paskui atlikti savo tyrimą arba pasikonsultuoti su ekspertu. Teismas priima galutinį sprendimą dėl rašysenos palyginimo arba klastotės tyrimo.

Kai proceso šalis siūlo pateikti įrodymus vieno arba kelių liudytojų parodymais, teismas gali leisti pateikti įrodymus, jeigu jie yra leistini (Teismų kodekso 915 straipsnis). Teismas gali nurodyti apklausti liudytojus, jeigu tai nedraudžiama įstatymu. Teismo kancleris šaukimą liudytojams įteikia ne vėliau kaip likus aštuonioms dienoms iki jų apklausos dienos. Jie turi prisiekti ir teisėjas juos apklausia po vieną. Teismas klausimus liudytojui gali pateikti savo iniciatyva arba vienos iš proceso šalių prašymu. Parodymai užrašomi, perskaitomi, o prireikus – ištaisomi ir papildomi, tada liudytojo apklausa baigiama.

Kad būtų išspręstas ginčas arba jo būtų išvengta, teismas gali nurodyti atlikti ekspertizę. Ekspertizė gali būti susijusi tik su nustatytais faktais arba technine konsultacija (Teismų kodekso 962 straipsnis). Ekspertas savo pareigą atlieka prižiūrimas teismo. Proceso šalys suteikia ekspertui visus reikiamus dokumentus ir įvykdo visus pagrįstus jo reikalavimus. Ekspertizė turi būti pristatyta iki teismo nurodymu nustatytos datos. Jeigu ataskaita prieštarauja paties teismo tvirtam įsitikinimui, teismas neprivalo vadovautis eksperto konsultacija.

Teismas savo iniciatyva arba proceso šalių prašymu gali nurodyti atlikti tyrimą in situ (Teismų kodekso 1007 straipsnis). Tyrimą, kuriame proceso šalims leidžiama arba neleidžiama dalyvauti, atlieka nurodęs jį atlikti teisėjas arba asmuo, kuris oficialiai privalo jį atlikti. Parengiama ir proceso šalims perduodama oficiali visos veiklos ir nustatytų faktų ataskaita.

2.3 Kokiais atvejais teismas gali atmesti šalies prašymą gauti įrodymus?

Teismas niekada neprivalo priimti proceso šalies prašymo taikyti tyrimo priemones. Tačiau jeigu teisėjui perduodamas oficialus nurodymas, jis turi jį įvykdyti (Teismų kodekso 873 straipsnis).

2.4 Kokios būna įrodinėjimo priemonės?

Pagal (visuotinę) civilinę teisę esama penkių tipų įrodymų: rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, prezumpcijos, proceso šalių pripažinimai ir priesaikos (Civilinio kodekso 1316 straipsnis).

Rašytiniai įrodymai (Teismų kodekso 1317 straipsnis) gali būti pateikti arba autentiška, arba privačia priemone. Autentiškas dokumentas – tai priemonė, kurią įstatyme nustatyta forma įvykdė kompetentingas valstybės pareigūnas (pavyzdžiui, notaras arba civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas) ir proceso šalys bei tretieji asmenys ją laiko įtikinamu tame dokumente esančio susitarimo įrodymu. Patvirtintą privatų dokumentą, kurį pasirašė visos atitinkamos proceso šalys ir kurio parengta tiek kopijų, kiek yra proceso šalių, proceso šalys laiko įtikinamu įrodymu. Bylose, kurių ieškinio suma ar vertė didesnė negu 375 EUR, turi būti parengta rašytinė priemonė (Civilinio kodekso 1341 straipsnis).

Liudytojų parodymais (Civilinio kodekso 1341 straipsnis) neleidžiama ginčyti ar papildyti rašytinių dokumentų turinio. Tačiau tais atvejais, kai esama tik prima facie rašytinių įrodymų arba kai rašytinių įrodymų nebuvo įmanoma parengti, priimami liudytojų parodymai.

Prezumpcijos (Civilinio kodekso 1349 straipsnis) yra išvados, žinomo fakto pagrindu daromos pagal teisės nuostatas arba teismo iniciatyva, kad būtų galima nustatyti nežinomą faktą. Prezumpcijomis negalima nuginčyti rašytinių priemonių turinio, tačiau, kaip ir liudytojų parodymais, jomis galima papildyti prima facie rašytinius įrodymus ir jas galima pateikti vietoj rašytinių įrodymų, kurių nebuvo galima parengti.

Proceso šalių pripažinimai (Civilinio kodekso 1354 straipsnis) yra teisminiai ir neteisminiai. Teisminis pripažinimas yra proceso šalies arba specialiai įgalioto jos atstovo teisme padarytas pareiškimas, kuriuo galima remtis jį padariusio asmens nenaudai. Neteisminiam pripažinimui jokie procesiniai reikalavimai netaikomi.

Viena proceso šalis gali pareikalauti, kad kita proceso šalis prisiektų (lemiama priesaika) (Civilinio kodekso 1357 straipsnis), arba to gali pareikalauti teismas. Jeigu duodama lemiama priesaika, ji yra įrodymas tik asmens, reikalavusio prisiekti, naudai arba nenaudai.

Įrodymai komercinėse bylose (Prekybos kodekso 25 straipsnis) nereglamentuojami, tačiau apima specialią įrodymų formą, t. y. priimtą sąskaitą faktūrą pardavimo sutarčių atveju. Prekybininkas, pasinaudodamas priimta sąskaita faktūra, visada gali parengti galiojantį įrodymą, o kiti rašytiniai įrodymai turi būti parengti priešingos šalies arba iš jos gauti, kad būtų laikomi įrodymais.

2.5 Kaip gaunami liudytojų parodymai? Ar ekspertų įrodymai gaunami kita tvarka? Kokia tvarka teikiami rašytiniai įrodymai ir eksperto išvados (nuomonės)?

Liudytojų parodymai Civiliniame kodekse reglamentuojami kaip nepriklausoma įrodymų forma; procesiniai įrodymų aspektai įtraukti į Teismų kodeksą. Ekspertizė yra tik įrodymų pateikimo būdas, ji reglamentuojama Teismų kodekse. Proceso šalys gali prašyti teismo pakviesti liudytojus, tačiau negali savo iniciatyva paskirti ekspertų. Tai gali padaryti tik teismas.

Rašytiniai įrodymai turi įrodomąją vertę ir teismas turi laikytis jų turinio, tačiau ši nuostata netaikoma ekspertizėms ir eksperto nuomonėms. Jeigu ekspertizė ar nuomonė prieštarauja teisėjo vidiniam įsitikinimui, jis neprivalo ja vadovautis (Teismų kodekso 986 straipsnis).

2.6 Ar tam tikros įrodinėjimo priemonės yra svaresnės už kitas?

Yra reglamentuojamų įrodymų formų hierarchija. Aukščiausią vietą užima pripažinimai ir priesaikos. Rašytinė priemonė visada užima aukštesnę vietą negu liudytojai ir prielaidos. Autentiški dokumentai (liudijimai) yra įtikinami įrodymai tarp proceso šalių ir trečiųjų asmenų atžvilgiu, o pripažintas privatus dokumentas yra įtikinamas įrodymas tarp proceso šalių. Liudytojų parodymais ir prezumpcijomis galima remtis tik tuo atveju, jeigu dokumentiniai įrodymai yra neišsamūs arba jeigu dokumentinių įrodytinos prievolės įrodymų pateikti neįmanoma.

2.7 Ar tam tikri faktai turi būti įrodyti tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis?

Atsižvelgiant į tai, ar faktas priskiriamas civilinei, ar komercinei teisei, įrodymai yra teisiškai reglamentuojami arba nereglamentuojami. Pagal civilinę teisę autentiškas dokumentas arba privatus dokumentas turi būti parengtas visoms byloms ir operacijoms, kurių suma ar vertė viršija 375 EUR (Civilinio kodekso 1341 straipsnis). Įrodymais gali būti laikoma tik ši priemonė; liudytojų parodymai ir prezumpcijos yra neleistini. Komercinėse bylose, priešingai, liudytojų parodymais ir prezumpcijomis pateikti įrodymai iš esmės yra leistini, jais galima nuginčyti arba papildyti dokumentų turinį.

2.8 Ar įstatyme nustatyta liudytojų pareiga duoti parodymus?

Ne, liudytojai apklausiami proceso šalių prašymu arba teismas juos apklausia ex officio (Teismų kodekso 915–916 straipsniai).

2.9 Kokiais atvejais jie gali atsisakyti duoti parodymus?

Jeigu šaukiamas liudytojas, kuris nurodo, kad turi teisėtų priežasčių atsisakyti teikti įrodymus, klausimas pateikiamas teismui. Teisėta priežastimi, be kitų, laikoma liudytojo pareiga saugoti verslo paslaptis (Teismų kodekso 929 straipsnis).

2.10 Ar atsisakęs liudyti asmuo gali būti nubaustas arba priverstas duoti parodymus?

Kaip liudytojas šaukiamas asmuo privalo atvykti. Jeigu jis neatvyksta, teismas vienos iš šalių prašymu gali įteikti jam šaukimo raštą, kurį pristato teismo antstolis (Teismų kodekso 925 straipsnis). Jeigu kaip liudytojas šaukiamas asmuo neatvyksta, jam pagal baudžiamąją teisę gali būti skiriama bauda (Teismų kodekso 926 straipsnis).

2.11 Ar yra asmenų, iš kurių negali būti gaunami įrodymai?

Liudytojo parodymai negalioja, jeigu juos pateikia asmuo, teisiškai nekompetentingas tai daryti (Teismų kodekso 961 straipsnio 1 dalis).

Nepilnametis, kuriam nėra penkiolikos metų negali būti prisaikdintas apklausai. Jo pareiškimai gali būti naudojami tik kaip informacija (Teismų kodekso 931 straipsnio 1 dalis).

Nepilnametį, turintį reikiamą gebėjimą suvokti, jo paties prašymu arba teismo nurodymu su tuo nepilnamečiu susijusiame procese gali apklausti teisėjas arba teisėjo paskirtas asmuo, tačiau nepilnametis gali atsisakyti būti apklausiamas teismo nurodymu (Teismų kodekso 931 straipsnio 3–7 dalys).

Tiesiosios žemutinės linijos kraujo ryšiais susiję giminaičiai negali būti apklausiami tais atvejais, kai jų tiesiosios aukštutinės linijos kraujo ryšiais susiję giminaičiai turi priešingų interesų (Teismų kodekso 931 straipsnio 2 dalis).

2.12 Kokį vaidmenį atlieka teisėjas ir šalys apklausiant liudytoją? Kokiomis sąlygomis liudytoją galima apklausti per vaizdo konferenciją ar naudojant kitas technologijas?

Proceso šalys negali tiesiogiai kreiptis į liudytoją ar jo pertraukti – jos visada turi kreiptis į teisėją (Teismų kodekso 936 straipsnis). Teisėjas ex officio arba proceso šalies prašymu gali pateikti liudytojui klausimų įrodymams paaiškinti ar papildyti (Teismų kodekso 938 straipsnis).

Netiesioginiai liudytojų parodymai galioja; tam neprieštarauja jokia įstatymo nuostata ar teisinis principas. Be to, Teismų kodekso 924 straipsnyje nurodyta, kad jeigu liudytojai negali atvykti asmeniškai, teisėjas gali nuspręsti paimti parodymus toje vietoje, kurioje liudytojas faktiškai yra.

jas (videokonferenciją, telekonferenciją ir kitas) renkant įrodymus.

3 Įrodymų vertinimas

3.1 Ar teismui priimant sprendimą taikomi apribojimai, jeigu šalis įrodymus gavo neteisėtai?

Neteisėtai gautų įrodymų procese naudoti negalima. Todėl teisėjas, priimdamas sprendimą, privalo šių įrodymų nepaisyti. Įrodymai, gauti pažeidžiant privatumą, profesinę paslaptį ar korespondencijos privatumą, yra neteisėti ir neleistini.

3.2 Ar mano parodymai bus laikomi įrodymais, jeigu esu bylos šalis?

Proceso šalies pateiktų dokumentų negalima naudoti kaip įrodymų tos pačios proceso šalies naudai. Tik komercinėje teisėje prekybininkas savo pozicijai įrodyti kaip pardavimo sandorio įrodymus gali naudoti (kliento priimtą) sąskaitą faktūrą, net jei tai jo paties išrašytas dokumentas. Tinkamai tvarkomos apskaitos įrašus teismas gali priimti kaip prekybininkų operacijų įrodymus.

Proceso šalies pripažinimas yra pačios proceso šalies arba jos specialiai įgalioto atstovo pareiškimas teisme. Jis laikomas įtikinamu įrodymu pripažinimą padariusio asmens nenaudai.

Paskutinis naujinimas: 06/10/2014

Šio puslapio turinį nacionaline kalba tvarko atitinkamos Europos teisminio tinklo kontaktinės įstaigos. Vertimus atliko Europos Komisijos tarnyba. Į kompetentingos nacionalinės institucijos originale įvestus pakeitimus vertimuose gali būti neatsižvelgta. Nei Europos teisminis tinklas, nei Europos Komisija neprisiima atsakomybės ar įsipareigojimų dėl šiame dokumente pateiktos arba nurodytos informacijos arba duomenų. Daugiau informacijos apie už šį puslapį atsakingos valstybės narės autorių teisių taisykles rasite puslapyje „Teisinė informacija“.