Šiame puslapyje pateikiama informacija apie Italijos teisinę sistemą.
Informacijos paieška pagal regionus
Italijoje, kaip ir kiekvienoje šiuolaikinės demokratijos valstybėje, politinė sistema grindžiama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atskyrimu.
Italijos teisės šaltinius paprastai kuria teisės aktų leidėjas, o įgyvendina vykdomoji valdžia. Teismai įsikiša, jei įstatymai pažeidžiami.
Italijos teisės šaltiniai svarbos tvarka yra tokie:
Referendumas gali būti teisės šaltinis, jeigu juo panaikinamas ankstesnis įstatymas.
Teisė gali būti aiškinama, o teismų praktika gali turėti įtakos vėlesniems sprendimams. Tačiau teismų praktika nėra griežtai privaloma, nes Italijoje galioja civilinės teisės sistema, kur pozityvioji, rašytinė teisė yra svarbiausias teisės aiškinimo orientyras.
Pagrindinis teisės šaltinis – Konstitucija. Ją apibrėžė steigiamoji valdžia ir ji gali būti keičiama tik taikant specialią sudėtingesnę procedūrą nei keičiant paprastus įstatymus.
Parlamento įstatymai priimami po svarstymo Deputatų rūmuose (Camera dei Deputati) (žemuosiuose rūmuose) ir Senate (aukštuosiuose rūmuose), jie turi būti įgyvendinami ir jų privaloma laikytis visoje Italijoje. Tai netaikoma specialiesiems įstatymams, priimtiems konkrečioms teritorijoms ar po tam tikrų įvykių, pvz., po žemės drebėjimo.
Regioniniai įstatymai galioja tik atitinkamo regiono teritorijoje, juose gali būti reglamentuojami tik specialūs klausimai.
Kai kuriose srityse regioniniai įstatymai gali būti įtraukti į galiojančius nacionalinius įstatymus arba, jeigu nėra nacionalinio norminio teisės akto, tapti vieninteliu teisės aktu, reglamentuojančiu, pvz., prekybos, švietimo, mokslinių tyrimų, sporto, uostų ir oro uostų, darbo saugos ir kultūros prekių sritis.
Norminiai teisės aktai – tai normų rinkiniai, kuriuose išsamiai reglamentuojami nacionalinių ir regioninių įstatymų įgyvendinimo klausimai.
Italijos teismų sistema atitinka paprotines ir rašytines tarptautines bei Bendrijos normas.
Egzistuoja teisės šaltinių hierarchija. Pagal teisės viršenybės principą įstatymas neturi prieštarauti Konstitucijai, o įstatymo įgyvendinamasis aktas – įstatymui, kuris tuo aktu įgyvendinamas.
Paprastai už teisės normų priėmimą atsakingas parlamentas ir regionų tarybos.
Ypatingomis aplinkybėmis įstatymus gali priimti vyriausybė (vėliau juos turi patvirtinti ir (arba) gali pakeisti parlamentas). Tai gali būti atliekama neatidėliotinais atvejais arba jei parlamentas perdavė vyriausybei įgaliojimus.
Norminius teisės aktus paprastai leidžia vyriausybė arba regionų tarybos, juose nustatomos išsamios įstatymų taikymo taisyklės.
Įprastą įstatymo priėmimo procesą sudaro trys etapai:
Projektas „Normattiva“ pradėtas 2010 m. kovą, ir jo tikslas yra paskatinti skaitmeninti ir klasifikuoti nacionalinės ir regioninės valdžios taikomus teisės aktus, užtikrinti piliečiams nemokamą šių dokumentų paiešką ir pagalbą, sukurti teisės aktų, už kuriuos atsako Ministro Pirmininko tarnyba, Respublikos Senatas ir Deputatų Rūmai, peržiūros priemones.
Duomenų bazės „Normattiva“ dokumentai prieinami trimis formomis:
Užbaigtoje duomenų bazėje bus galima rasti visą valstybės teisyną, kurį sudarys numeruoti teisės aktai (įstatymai, dekretai, įstatymo galią turintys aktai ir kiti numeruoti teisės aktai).
Šiuo metu šią bazę sudaro apie 75 000 teisės aktų, priimtų nuo 1946 m.
Į ją neįtraukti ministerijų potvarkiai.
Projektas kol kas rengiamas. Būsimi rezultatai:
Šio puslapio turinį nacionaline kalba tvarko atitinkamos valstybės narės. Vertimus atliko Europos Komisijos tarnyba. Į kompetentingos nacionalinės institucijos originale įvestus pakeitimus vertimuose gali būti neatsižvelgta. Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės ar teisinių įsipareigojimų už šiame dokumente pateiktą ar nurodomą informaciją ar duomenis. Daugiau informacijos apie už šį puslapį atsakingos valstybės narės autorių teisių taisykles rasite puslapyje „Teisinė informacija“.