Kurios šalies įstatymai taikomi?

Švedija
Turinį pateikė
European Judicial Network
Europos teisminis tinklas (civilinėse ir komercinėse bylose)

1 Teisės šaltiniai

1.1 Nacionalinė teisė

Švedijoje tarptautinė privatinė teisė kodifikuota tik iš dalies, ją sudaro įstatymai ir teismų praktika. Įstatymais daugiausia siekiama įgyvendinti tarptautines konvencijas, kurių šalis yra Švedija. Pagrindiniai teisės aktai išvardyti toliau.

Santuoka ir vaikai

  • Įstatymo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa (Lagen (1904:26 s. 1) om vissa internationella rättsförhållanden rörande äktenskap och förmynderskap, Švedijoje trumpinamas kaip IÄL) 3 skyriaus 4 ir 6 straipsniai.
  • Nutarimo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa (Förordningen (1931:429) om vissa internationella rättsförhållanden rörande äktenskap, adoption och förmynderskap, NÄF) 9, 12 ir 13 straipsniai.
  • Įstatymo dėl tarptautinių teisinių santykių, susijusių su įvaikinimu (Lagen (1971:796) om internationella rättsförhållanden rörande adoption, IAL) 2 straipsnis.
  • Įstatymo dėl tarptautinių tėvystės (motinystės) klausimų (Lagen (1985:367) om internationella faderskapsfrågor, IFL) 2, 3 ir 6 straipsniai.
  • Įstatymo dėl tam tikrų tarptautinių klausimų, susijusių su sutuoktinių ar sugyventinių turtiniais santykiais (Lagen (1990:272) om internationella frågor rörande makars och sambors förmögenhetsförhållanden, LIMF), 3–5 straipsniai.
  • Įstatymo dėl 1996 m. Hagos konvencijos (Lagen (2012:318) om 1996 års Haagkonvention) 1 straipsnis ir tos pačios 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje 15–22 straipsniai.
  • 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 15 straipsnis ir 2007 m. Hagos protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės.

Paveldėjimas

  • 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 20–38 straipsniai.

Sutartys ir pirkimas

  • 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“).
  • Įsakomųjų vekselių įstatymo (Växellagen 1932:130) 79–87 straipsniai.
  • Čekių įstatymo (Checklagen 1932:131) 58–65 straipsniai.
  • Įstatymas dėl prekių pardavimui taikytinos teisės (Lagen (1964:528) om tillämplig lag beträffande köp av lösa saker, IKL).
  • Įstatymo dėl bendro sprendimų priėmimo darbe (Lagen (1976:580) om medbestämmande i arbetslivet, MBL) 25a, 31a ir 42a straipsniai.
  • Įstatymas dėl tam tikroms draudimo sutartims taikytinos teisės (Lagen (1993:645) om tillämplig lag för vissa försäkringsavtal).
  • Laivybos kodekso (Sjölagen 1994:1009) 13 skyriaus 4 straipsnis ir 14 skyriaus 2 straipsnis.
  • Vartojimo sutarčių įstatymo (Lagen (1994:1512) om avtalsvillkor i konsumentförhållanden) 14 straipsnis.
  • Įstatymo dėl vartotojų apsaugos sutartyse dėl pakaitinio naudojimosi bendra nuosavybe ar ilgalaikių atostogų produktų (Lagen (2011:914) om konsumentskydd vid avtal om tidsdelat boende eller långfristig semesterprodukt) 1 skyriaus 4 straipsnis.
  • Nuotolinės prekybos sutarčių ir išnešiojamosios prekybos įstatymo (Lagen (2005:59) om distansavtal och avtal utanför affärslokaler) 3 skyriaus 14 straipsnis.
  • Vartojimo prekių pardavimo įstatymo (Konsumentköplagen 1990:932) 48 straipsnis.

Žalos atlyginimas

  • 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II “)
  • Kelių eismo sužalojimų įstatymo (Trafikskadelagen 1975:1410) 8, 14 ir 38 straipsniai.
  • Įstatymo dėl 1972 m. vasario 9 d. Švedijos ir Norvegijos sudarytos konvencijos dėl šiaurės elnių ganyklų (Lagen (1972:114) med anledning av konventionen den 9 februari 1972 mellan Sverige och Norge om renbetning) 1 straipsnis.
  • Įstatymo dėl 1974 m. vasario 19 d. Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos sudarytos aplinkos apsaugos konvencijos (Lagen (1974:268) med anledning av miljöskyddskonventionen den 19 februari 1974 mellan Danmark, Finland, Norge och Sverige) 1 straipsnis.

Bankroto teisė

  • 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Bankroto reglamentas) (Europos Parlamentas ir Taryba priėmė iš dalies pakeistą reglamentą, kuris turi įsigalioti 2015 m. vasarą) 4, 8–11, 14, 15, 28 ir 43 straipsniai.
  • Įstatymo, kuriuo nustatomos bankrotui, susijusiam su Danijoje, Suomijoje, Islandijoje ar Norvegijoje esančiu turtu, taikomos taisyklės (Lag (1934:67) med bestämmelser om konkurs, som omfattar egendom i Danmark, Finland, Island eller Norge) 1, 3 ir 5–8 straipsniai.
  • Įstatymo dėl Danijoje, Suomijoje, Islandijoje ar Norvegijoje įvykusio bankroto padarinių (Lag (1934:68) om verkan av konkurs, som inträffat i Danmark, Finland, Island eller Norge) 1, 4–9 ir 13 straipsniai.
  • Įstatymo dėl bankroto, susijusio su kitoje Šiaurės šalyje esančiu turtu (Lag (1981:6) om konkurs som omfattar egendom i annat nordiskt land), 1, 3–8 ir 12 straipsniai.
  • Įstatymo dėl kitoje Šiaurės šalyje įvykusio bankroto padarinių (Lag (1981:7) om verkan av konkurs som inträffat i annat nordiskt land) 1, 4–9, 13 ir 14 straipsniai.

1.2 Daugiašalės tarptautinės konvencijos

Švedija yra toliau nurodytų daugiašalių tarptautinių konvencijų, kuriose nustatytos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo, šalis. Švedija laikosi dualistinio požiūrio į tarptautines sutartis, tai reiškia, kad daugiašalės konvencijos taip pat turi būti inkorporuotos į Švedijos vidaus teisę: žr. toliau.

Tautų lyga

  • 1930 m. Konvencija dėl tam tikrų įstatymų, susijusių su įsakomaisiais vekseliais ir paprastaisiais vekseliais, kolizijų sprendimo
  • 1931 m. Konvencija dėl tam tikrų įstatymų, susijusių su čekiais, kolizijų sprendimo

Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija

  • 1955 m. Konvencija dėl tarptautiniam prekių pardavimui taikytinos teisės
  • 1961 m. Konvencija dėl įstatymų, susijusių su testamentinės valios forma, kolizijos
  • 1996 m. Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje
  • 2007 m. Hagos protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės

Europos Sąjunga

  • 1980 m. Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Konvencija pakeičiama Reglamentu „Roma I“, kuris taikomas sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d.)

Šiaurės šalių konvencijos

  • 1931 m. Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos konvencija dėl tarptautinės privatinės teisės taisyklių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa (paskutinį kartą iš dalies keista 2006 m. pakeitimų konvencija)
  • 1933 m. Švedijos, Danijos, Suomijos, Islandijos ir Norvegijos konvencija dėl bankroto (Šiaurės šalių konvencija dėl bankroto)
  • 1934 m. Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos konvencija dėl paveldėjimo, testamentų ir palikimo administravimo (paskutinį kartą iš dalies pakeista 2012 m. pakeitimų konvencija)
  • 1974 m. Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos sudaryta konvencija dėl aplinkos apsaugos

1.3 Pagrindinės dvišalės konvencijos

  • 1972 m. Švedijos ir Norvegijos konvencija dėl šiaurės elnių ganyklų (1972 års konvention mellan Sverige och Norge om renbetning)

2 Kolizinių normų taikymas

2.1 Teisėjo pareiga savo iniciatyva taikyti kolizines normas

Švedijos teisėje nėra taisyklės, pagal kurią teismas privalėtų savo iniciatyva taikyti užsienio teisę. Šis klausimas daugiausia svarstomas teismų praktikoje ir atrodo, kad skiriamos bylos, susijusios su klausimais, kuriuos šalys gali laisvai spręsti ne teisme (dispositiva mål) ir bylos klausimais, kuriuos gali išspręsti tik teismas (indispositiva mål). Civilinėse bylose, kai šalys turi teisę susitarti tarpusavyje, atrodytų, kad užsienio teisė bus taikoma tik jei ja remiasi viena iš šalių. Daugelyje bylų su aiškiu užsienio elementu buvo taikoma Švedijos teisė ir dėl to nekilo jokių abejonių, nes nė viena šalis nesirėmė užsienio teise. Bylose, kuriose neįmanoma ginčo išspręsti neteisminėmis priemonėmis, pavyzdžiui, dėl tėvystės nustatymo, kai kuriais atvejais teismai taikė užsienio teisę savo iniciatyva.

2.2 Atgaliniai nukreipimai ir nukreipimai į trečiosios valstybės teisę (renvoi)

Paprastai Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje renvoi (atgalinio nukreipimo ir nukreipimo į trečiosios valstybės teisę) doktrina nepripažįstama. Tačiau Įsakomųjų vekselių įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje ir Čekių įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis dėl užsienio piliečių galimybės sudaryti sutartis dėl įsakomųjų vekselių ar čekių. Taip yra todėl, kad šios nuostatos grindžiamos tarptautinėmis konvencijomis. Įstatymo dėl kitoje Šiaurės šalyje įvykusio bankroto padarinių 9 straipsnio 2 dalyje numatyta dar viena išimtis. Galiausiai, kalbant apie oficialų santuokos galiojimą, renvoi pripažįstamas Įstatymo dėl tam tikrų teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa, 1 straipsnio 7 dalyje.

2.3 Siejamojo veiksnio pasikeitimas

Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje nėra bendros taisyklės dėl siejamojo veiksnio pasikeitimo padarinių: šis klausimas konkrečiai reglamentuotas kiekviename įstatyme atskirai. Pavyzdžiui, Įstatymo dėl tam tikrų tarptautinių klausimų, susijusių su sutuoktinių ar sugyventinių turtiniais santykiais, 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „jeigu taikytina teisė nebuvo nustatyta susitarimu, taikoma valstybės, kurioje sutuoktiniai turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, (šved. hemvist) kai sudarė santuoką, teisė“, o to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „jeigu abu sutuoktiniai vėliau persikėlė įprastai gyventi į kitą valstybę ir gyveno joje ne mažiau kaip dvejus metus, taikoma tos valstybės teisė“.

2.4 Įprasto kolizinių normų taikymo išimtys

Pagal bendrąjį Švedijos tarptautinės privatinės teisės principą užsienio teisės nuostata neturėtų būti taikoma, jei jos taikymas būtų akivaizdžiai nesuderinamas su šios šalies teisinės sistemos pagrindais. Šio pobūdžio nuostatos yra įtvirtintos daugelyje tarptautinės privatinės teisės aktų, tačiau negalima teigti, kad viešąja tvarka grindžiamo apribojimo teisinis pagrindas būtų įtvirtintas teisės akte. Yra labai nedaug teismo sprendimų, kuriais konstatuota, kad užsienio teisė negalėtų būti taikoma dėl viešosios tvarkos priežasčių.

Paprastai teismai nustato, kurios Švedijos teisės normos yra privalomos tarptautiniu mastu.

2.5 Užsienio teisės nustatymas

Jei teismas nustato, kad taikytina užsienio teisė ir teismas nėra susipažinęs su materialinėmis užsienio teisės sistemos nuostatomis, jis turi dvi galimybes. Jis gali pats atlikti tyrimą arba paprašyti šalies pateikti būtiną informaciją. Kurį būdą pasirinks teismas, priklauso nuo to, kuris būdas yra greitesnis. Jei teismas nusprendžia pats ištirti klausimą, jam gali būti užtikrinama Teisingumo ministerijos pagalba. Paprastai teismas atlieka aktyvesnį vaidmenį bylose, kuriose sprendimą gali priimti tik teismas (žr. pirmiau); bylose kuriose šalims leidžiama susitarti pačioms, teismas gali leisti šalims atlikti tyrimą.

3 Kolizinės normos

3.1 Sutartinės prievolės ir teisiniai veiksmai

Švedija yra 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės šalis. Kai kuriose srityse taikomos kitos teisės normos. Konvencija pakeičiama Reglamentu „Roma I“, kuris taikomas sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d.

Prekių pirkimas ir pardavimas reglamentuojamas Įstatymu dėl prekių pardavimui taikytinos teisės, kuriuo į nacionalinę teisę inkorporuojama 1955 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutartims taikytinos teisės. Įstatymas yra viršesnis už Reglamento „Roma I“ taisykles. Tačiau jis netaikomas vartojimo sutartims. Pagal 3 straipsnį pirkėjas ir pardavėjas taikytiną teisę gali pasirinkti sudarydami susitarimą. 4 straipsnyje nurodyta, kad jei šalys nepasirinko taikytinos teisės, joms taikoma pardavėjo įprastinės gyvenamosios vietos teisė. Ši taisyklė turi išimčių, taikomų, jei pardavėjas priėmė užsakymą pirkėjo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje, ir pirkimams biržoje ar aukcione.

Dar viena išimtis, kai Reglamento „Roma I“ taisyklės netaikomos, susijusi su kai kuriomis vartojimo sutartimis. Yra numatytos specialios taisyklės, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus nuo Vartojimo prekių pardavimo įstatymo 48 straipsnyje, Vartojimo sutarčių įstatymo 14 straipsnyje, Įstatymo dėl vartotojų apsaugos sutartyse dėl pakaitinio naudojimosi bendra nuosavybe ar ilgalaikių atostogų produktų 1 skyriaus 4 straipsnyje ir Nuotolinės prekybos sutarčių ir išnešiojamosios prekybos įstatymo 3 skyriaus 14 straipsnyje nustatytų kolizinių normų. Jomis numatyta, kad tam tikromis aplinkybėmis taikytina EEE valstybės teisė, jei pagal ją vartotojui suteikiama geresnė apsauga.

Įsakomųjų vekselių įstatymo 79–87 straipsniuose ir Čekių įstatymo 58–65 straipsniuose numatytos konkrečios taisyklės dėl įsakomųjų vekselių ir čekių. Jos grindžiamos 1930 m. Ženevos konvencija dėl tam tikrų įstatymų, susijusių su įsakomaisiais vekseliais ir paprastaisiais vekseliais, kolizijų sprendimo ir 1931 m. Ženevos konvencija dėl tam tikrų įstatymų, susijusių su čekiais, kolizijų sprendimo.

Kai kurioms atsakomybės draudimo sutartims taikomas Įstatymas dėl tam tikroms draudimo sutartims taikytinos teisės.

3.2 Nesutartinės prievolės

Nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimas reglamentuojamas Reglamentu „Roma II“.

3.3 Asmens statusas ir su civiliniu statusu (vardu ir pavarde, gyvenamąja vieta ir teisnumu bei veiksnumu) susiję jo aspektai

Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje lemiamas siejamasis veiksnys nustatant asmens statusą paprastai yra pilietybė. Tačiau šiuo metu yra labai daug bylų, kuriose vietoj pilietybės kaip pagrindinį siejamąjį veiksnį tenka pasirinkti įprastinę gyvenamąją vietą, todėl kyla abejonių, ar dar galima kalbėti apie vienintelį pagrindinį siejamąjį veiksnį, taikomą asmens statusui. Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje „asmens statusas“ suprantamas kaip esminiai teisnumo ir veiksnumo, taip pat vardo ir pavardės klausimai.

Pagal Įstatymo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa, 1 skyriaus 1 straipsnį galimybė susituokti Švedijos institucijos akivaizdoje iš esmės nustatoma pagal Švedijos teisę, jei viena iš šalių turi Švedijos pilietybę arba įprastai gyvena Švedijoje. Panašios taisyklės taikomos Šiaurės Europos valstybėse pagal Nutarimo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa, 1 straipsnį.

Specialiosios globos ir rūpybos taisyklės nustatytos Įstatymo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa, 4 ir 5 skyriuose ir Nutarimo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa 14–21a straipsniuose.

Kalbant apie galimybei sudaryti sutartis taikytinos teisės klausimą, atsakymas iš dalies pateiktas Reglamento „Roma I“ 13 straipsnyje. Galimybė sudaryti sandorius dėl vekselių ir čekių reglamentuojama Įsakomųjų vekselių įstatymo 79 straipsnyje ir Čekių įstatymo 58 straipsnyje esančiomis specialiosiomis taisyklėmis.

Teismo proceso kodekso (rättegångsbalken) 11 skyriaus 3 straipsnyje yra specialioji taisyklė dėl galimybės pareikšti ieškinį ir būti atsakovu teisme, kurioje nurodyta, kad užsienietis, kuris negali dalyvauti teismo procese savo šalyje, gali dalyvauti teismo procese Švedijoje, jei jis turi veiksnumą pagal Švedijos teisę.

Pagal Švedijos tarptautinę privatinę teisę vardo ir pavardės klausimai laikomi asmens statuso teisės dalimi. Tai reiškia, pavyzdžiui, kad jei vienas sutuoktinis pasirenka kito sutuoktinio pavardę, tai nelaikoma santuokos teisiniais padariniais asmens statusui. Pagal Asmenvardžių įstatymo (namnlagen, 1982:670) 50 straipsnį šis įstatymas netaikomas Švedijos piliečiams, įprastai gyvenantiems Danijoje, Norvegijoje ar Suomijoje; galima padaryti priešingą išvadą, kad jis taikomas svetur gyvenantiems Švedijos piliečiams. 51 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas taip pat taikomas užsienio šalių piliečiams, įprastai gyvenantiems Švedijoje.

3.4 Tėvų ir vaikų santykių nustatymas, įskaitant įvaikinimą

Švedijos materialinėje teisėje nedaromas skirtumas tarp santuokoje ir ne santuokoje gimusių vaikų, o Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje nėra konkrečių kolizinių normų, pagal kurias būtų galima nustatyti, ar vaikas turi būti laikomas gimusiu santuokoje ar ne santuokoje ir ar vaikas atitinkamai gali būti pripažįstamas santuokiniu.

Kalbant apie tėvystės nustatymui taikytiną teisę, tėvystės prezumpcijai ir tėvystės nustatymui teisme taikomos skirtingos taisyklės. Tėvystės prezumpcija reglamentuota Įstatymo dėl tarptautinių tėvystės klausimų 2 straipsnyje. Jame nustatyta, kad asmuo, kuris yra arba buvo susituokęs su vaiko motina, laikomas vaiko tėvu, jeigu taip nustatyta valstybės, kurioje vaikas gimdamas įgijo įprastinę gyvenamąją vietą, teisėje, arba, kai pagal tą teisę netaikoma tėvystės prezumpcija, jeigu taip nustatyta valstybės, kurios piliečiu tapo vaikas gimimo metu, teisėje. Tačiau jei vaiko įprastinė gyvenamoji vieta gimimo metu buvo Švedijoje, šis klausimas visada bus sprendžiamas pagal Švedijos teisę. Jei tėvystę reikia nustatyti teisme, teismas taikys valstybės, kurioje vaikas įprastai gyveno priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisę.

Pagal Įstatymo dėl tarptautinių teisinių santykių, susijusių su įvaikinimu, 2 straipsnio 1 dalį Švedijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl įvaikinimo, taiko Švedijos teisę. Tačiau 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu prašymas susijęs su jaunesniu nei 18 metų vaiku, teismas privalo apsvarstyti, ar pareiškėjas arba vaikas yra susijęs su užsienio valstybe pilietybės, įprastinės gyvenamosios vietos arba kitokiu pagrindu ir ar tikėtina, kad tai gali sukelti sunkumų vaikui, jeigu įvaikinimas toje šalyje nepripažįstamas.

Atsižvelgiant į teisinius įvaikinimo padarinius, jei užsienyje priimtas sprendimas dėl įvaikinimo galioja Švedijoje, globos, rūpybos ir išlaikymo tikslais įvaikintas vaikas laikomas įvaikinančio tėvo (motinos) vaiku Švedijoje sudarytoje santuokoje. Tačiau paveldėjimo atveju įstatyme nustatyta, kad įvaikinti vaikai ir įvaikinančio tėvo (motinos) tikri vaikai turi lygias teises tik tada, jeigu įvaikinta Švedijoje. Jeigu įvaikinta užsienyje, įvaikinto vaiko paveldėjimo teisė bus nustatoma pagal teisę, kuri paprastai reglamentuoja paveldėjimo teisę, tai yra pilietybės valstybės teisė.

Vaikų išlaikymui taikytinos teisės klausimas reglamentuojamas 2007 m. Hagos protokolu dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės. Pagal bendrą taisyklę išlaikymo prievolėms taikoma vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jei vaikas negali gauti išlaikymo iš šalies, pagal minėtą teisę privalančios jį teikti, taikoma teismo buvimo vietos valstybės teisė. Jei vaikas negali gauti išlaikymo iš šalies, privalančios jį teikti pagal bet kurią iš šių teisių, ir abi šalys yra tos pačios valstybės piliečiai, taikytina tos valstybės teisė.

3.5 Santuoka, nesusituokusios poros (sugyventiniai), partnerystė, santuokos nutraukimas, gyvenimo skyrium patvirtinimas, išlaikymo prievolės

Dėl galimybės susituokti žr. 3.3 punktą. Pagal bendrą taisyklę santuoka laikoma oficialiai galiojančia, jei ji galioja valstybėje, kurioje buvo sudaryta (Įstatymo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa, 1 skyriaus 7 straipsnis).

Santuokos teisinius padarinius galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas – asmeninius ir susijusius su sutuoktinių turtu (žr. toliau 3.6 punktą). Pagrindinis santuokos padarinys asmeniui yra tas, kad sutuoktiniai turi bendrą pareigą išlaikyti vienas kitą. Švedijos tarptautinėje privatinėje teisėje sutuoktinių paveldėjimo teisės, kito sutuoktinio pavardės įgijimo ar pareigos išlaikyti kito sutuoktinio vaikus klausimai nelaikomi santuokos teisiniais padariniais, o taikytina teisė nustatoma pagal kolizines normas, kuriomis reglamentuojamas paveldėjimas, asmenvardžiai ir kt..

Sutuoktinio išlaikymui taikytinos teisės klausimas reglamentuotas 2007 m. Hagos protokole dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės. Pagal bendrą taisyklę išlaikymo prievolėms taikoma valstybės, kurioje įprastai gyvena šalis, privalanti teikti išlaikymą, teisė. Jei kuris nors iš sutuoktinių nesutinka su šios teisės taikymu, o kitos valstybės teisė turi glaudesnį ryšį su santuoka (ypač valstybės, kurioje neseniai buvo bendra įprastinė gyvenamoji vieta, teisė), taip pat bus taikoma tos kitos valstybės teisė.

Santuokos nutraukimo klausimais Įstatymo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių santuokos ir globos srityse 3 skyriaus 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Švedijos teismai turi taikyti Švedijos teisę. 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, jei abu sutuoktiniai yra užsienio piliečiai ir nė vienas iš jų įprastai negyvena Švedijoje bent vienus metus.

Švedijos materialinėje teisėje nereglamentuoti separacijos (gyvenimo skyrium) ar santuokos pripažinimo negaliojančia institutai ir nėra visuotinai taikomų kolizinių normų, kurios galėtų būti taikomos tokiais atvejais. Kalbant apie Šiaurės šalis, Nutarimo dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa 9 straipsnyje nurodyta, kad separacijos atveju teismas taiko savo valstybės teisę.

3.6 Sutuoktinių turto teisinis režimas

Susituokusių asmenų turtui taikytina teisė reglamentuojama Įstatymu dėl tam tikrų tarptautinių klausimų, susijusių su sutuoktinių ar sugyventinių turtiniais santykiais. Įstatymo 3 straipsnyje susituokusiems asmenims ar ketinančioms susituokti poroms leidžiama sudaryti rašytinį susitarimą, nustatantį, kad jų turto režimą reglamentuos valstybės, kurioje vienas iš jų turi įprastinę gyvenamąją vietą arba kurios pilietybę vienas iš jų turi sudarant susitarimą, teisė.

Jei sutuoktiniai nesudarė galiojančio susitarimo dėl teisės pasirinkimo, Įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad taikytina valstybės, kur jie įprastai apsigyvena po santuokos, teisė. Jei abu sutuoktiniai vėliau įprastai apsigyvena kitoje šalyje ir gyvena joje bent dvejus metus, vietoj to bus taikoma tos valstybės teisė. Tačiau jei sutuoktiniai jau įprastai gyveno šioje valstybėje santuokos metu, arba jei jie abu yra tos valstybės piliečiai, šios valstybės teisė bus taikoma nuo tada, kai jie ims įprastai ten gyventi.

Įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, kad susitarimas dėl taikytinos teisės pasirinkimo galioja, jei jis atitinka sandorio sudarymo metu sutuoktinių turtui taikytiną teisę. Jei susitarimas dėl taikytinos teisės pasirinkimo sudaromas prieš santuoką, jis galioja, jei atitinka teisę, kuri tampa taikytina sutuoktiniams susituokus. Susitarimo dėl taikytinos teisės pasirinkimo forma galioja, jei jis atitinka susitarimo sudarymo vietos valstybės ar sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisėje nustatytus oficialius reikalavimus.

Kalbant apie Šiaurės šalis, Nutarime dėl tam tikrų tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka, įvaikinimu ir globa nustatytos specialiosios taisyklės.

3.7 Testamentai ir paveldėjimas

Įstatymų kolizijų klausimams, susijusiems su testamentais ir paveldėjimu, taikomas 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo. Reglamente numatytos kolizinės normos taikomos nepaisant to, ar tarptautinis ryšys yra su valstybe nare, ar su bet kuria kita valstybe.

Tačiau, kad galiotų testamento forma, Įstatymo dėl paveldėjimo tarptautinėse situacijose (Lagen (2015; 417) om arv i internationella situationer) 2 skyriaus 3 straipsnyje numatytos specialiosios nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę inkorporuota 1961 m. Hagos konvencija dėl įstatymų, susijusių su testamentinės valios forma, kolizijos. Laikoma, kad testamentas tenkina formos reikalavimus, jeigu jis atitinka vietos, kurioje testamentas buvo sudarytas, arba vietos, kurios pilietybę testatorius turėjo sudarydamas testamentą arba mirties metu, teisės reikalavimus. Testamento nuostata dėl nekilnojamojo turto tenkina formos reikalavimus, jei jos forma atitinka turto buvimo vietos valstybės teisę. Tos pačios taisyklės taikomos testamentų atšaukimui. Atšaukimas taip pat galioja, jei jis atitinka bet kurią teisę, pagal kurią taip pat galiojo ir šio testamento forma.

3.8 Nekilnojamasis turtas

Nuosavybės teisės srityje rašytinės kolizinės normos galioja tik tam tikrais atvejais, susijusiais su laivais ir orlaiviais, finansinėmis priemonėmis ir neteisėtai pagrobtais kultūros objektais, o kai kuriais atvejais jos reglamentuojamos Šiaurės šalių konvencijoje dėl bankroto ir Bankroto reglamente.

Kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto įsigijimo ar įkeitimo padariniai turtinėms teisėms, pavyzdžiui, nustatomi pagal valstybės, kurioje turtas buvo pirkimo ar įkeitimo metu, teisę. Pagal šią teisę bus nustatomas visų turtinių teisių pobūdis, kaip turtinės teisės atsiranda ir pasibaigia, kokie formalūs reikalavimai gali būti taikomi ir kokias teises turtinė teisė suteikia tretiesiems asmenims.

Kalbant apie užtikrinimo teises užsienyje, teismų praktikoje nustatyta‑, kad jei užtikrinimo teisės atsiradimo metu pardavėjas žinojo, kad turtas turi būti išvežtas į Švediją, o užtikrinimo teisė Švedijoje negalioja, pardavėjas turi būti pateikęs garantiją, kuri tenkintų Švedijos teisės reikalavimus. Be to, užtikrinimo teisė užsienyje nesukelia teisinių padarinių, jei nuo turto atvežimo į Švediją praėjo tam tikras laikas. Daroma prielaida, kad užsienio kreditorius turėjo laiko gauti naują garantiją arba išieškoti skolą.

3.9 Bankrotas

Švedijoje pačioms bankroto byloms ir kitiems bankroto klausimams, pavyzdžiui, bylos iškėlimo sąlygoms, taikoma Švedijos teisė.

Bylose, susijusiose su kita Šiaurės šalimi, taikomos specialiosios taisyklės, pagal kurias nustatoma taikytina teisė, grindžiamos 1933 m. Šiaurės šalių konvencija dėl bankroto ir inkorporuotos į Švedijos teisę 1981 m. priimtais teisės aktais. Tačiau, kalbant apie Suomiją, taikomas Bankroto reglamentas (žr. toliau); o Islandijai – ankstesnių teisės aktų, priimtų 1934 m., normos. Pagal bendrą Šiaurės šalių konvencijos dėl bankroto taisyklę bankroto byla susitariančiojoje valstybėje apima skolininkui priklausantį turtą, esantį kitoje susitariančiojoje valstybėje. Tokiems klausimams kaip skolininko teisė kontroliuoti savo turtą ir tai, kas įtraukiama į nemokaus skolininko turtą, paprastai taikoma bankroto bylos nagrinėjimo valstybės teisė.

Klausimams, susijusiems su kitomis ES valstybėmis narėmis, Bankroto reglamente numatytos specialios taisyklės.

Paskutinis naujinimas: 13/04/2018

Šio puslapio turinį nacionaline kalba tvarko atitinkamos Europos teisminio tinklo kontaktinės įstaigos. Vertimus atliko Europos Komisijos tarnyba. Į kompetentingos nacionalinės institucijos originale įvestus pakeitimus vertimuose gali būti neatsižvelgta. Nei Europos teisminis tinklas, nei Europos Komisija neprisiima atsakomybės ar įsipareigojimų dėl šiame dokumente pateiktos arba nurodytos informacijos arba duomenų. Daugiau informacijos apie už šį puslapį atsakingos valstybės narės autorių teisių taisykles rasite puslapyje „Teisinė informacija“.