Puslapį jūsų pasirinkta kalba šiuo metu rengia mūsų vertėjai.
Jis jau išverstas į šias kalbas.
Swipe to change

Paveldėjimas

Prancūzija
Turinį pateikė
European Judicial Network
Europos teisminis tinklas (civilinėse ir komercinėse bylose)

 

Ši informacijos suvestinė parengta kartu su ES notariatų taryba (CNUE).

 

1 Kaip išdėstoma paskutinė valia dėl turto palikimo (testamentu, bendruoju testamentu, paveldėjimo susitarimu)?

Tarpvalstybinės situacijos atveju testamentas galioja, jeigu jis atitinka valstybės, kurioje yra sudarytas, teisę.

Prancūzijoje galiojančios pagrindinės sąlygos

  • Testamento autorius turi būti sveiko proto (Civilinio kodekso 901 straipsnis);
  • testatorius turi būti veiksnus (Civilinio kodekso 902 straipsnis);
  • atskiros nuostatos galioja asmenims, kuriems taikoma teisinė apsauga (pavyzdžiui, testamento negali sudaryti jaunesni negu šešiolikos metų nepilnamečiai, – Civilinio kodekso 903 straipsnis), taip pat globojamiems pilnamečiams. Asmenys, kuriems paskirta rūpyba, testamentą gali sudaryti be apribojimų (Civilinio kodekso 470 straipsnis), jeigu laikosi 901 straipsnio nuostatų.

Formos sąlygos

Prancūzijoje galima sudaryti keturių tipų testamentus:

  • paties testatoriaus parašytą testamentą, kurį visą ranka turi parašyti testatorius; testatorius turi jame užrašyti datą, taip pat jį pasirašyti (Civilinio kodekso 970 straipsnis);
  • užantspauduotą testamentą, kurį mašinėle arba ranka parašo testatorius arba kitas asmuo ir pasirašo testatorius; paskui šis testamentas užklijuotame voke pateikiamas notarui ir užantspauduojamas dalyvaujant dviem liudytojams (Civilinio kodekso 976 straipsnis);
  • tarptautinį testamentą, kurį testatorius pateikia notarui ir dviem liudytojams, jie jį pasirašo, paskui šis testamentas pridedamas prie notaro parengtos pažymos – kartu su šia pažyma jį saugos notaras (1973 m. spalio 26 d. Vašingtono konvencija).

Pagal Civilinio kodekso 895 straipsnį testatorius gali bet kada panaikinti savo testamentą.

Paveldėjimo susitarimai

Paveldėjimo susitarimą (taip pat vadinamą būsimo paveldėjimo susitarimu) leidžiama sudaryti nuo 2007 m. sausio mėn.; pagal jį paveldėti turintis asmuo (vaikas) gali iš anksto atsisakyti viso palikimo arba jo dalies ir perleisti jį vienam ar keliems įpėdinio statusą turintiems arba jo neturintiems asmenims (broliams ar seserims, arba jų žemutinės linijos giminaičiams).

Kad šis atsisakymas galiotų, jis turi būti paskelbtas autentišku aktu ir jį turi priimti du notarai. Susitarime taip pat reikia nurodyti paveldėtojus.

2 Ar paskutinė valia turi būti registruojama, ir jeigu taip, kokiu būdu?

Visi testamentai, visų pirma parašyti paties testatoriaus, gali būti įregistruoti. Juos registruoja notaras Centriniame paskutinės valios registre.

Paprašius bet kuriam asmeniui, pagrindusiam savo, kaip įpėdinio arba testamentinės išskirtinės gavėjo, statusą, notaras šiame centriniame registre gali ieškoti informacijos; jame informacijos galima ieškoti tik pateikus asmens, kurio testamento ieškoma, mirties liudijimą.

Autentiški testamentai Centriniame paskutinės valios registre registruojami sistemingai.

3 Ar taikomi laisvės išreikšti paskutinę valią dėl turto palikimo apribojimai (pvz., privalomoji palikimo dalis)?

Pagal Prancūzijos teisę teisė į privalomąją palikimo dalį suteikiama tik palikėjo žemutinės linijos giminaičiams (vaikams, vaikaičiams ir kt., atsižvelgiant į pirmumo tvarką) ir palikėjo sutuoktiniui, jeigu nėra žemutinės linijos giminaičių.

Aukštutinės ir šoninės linijos giminaičiai teisių į privalomąją palikimo dalį neturi.

Šios teisės, dėl kurių ribojama laisvė sudaryti testamentą, negali apimti daugiau negu trijų ketvirtadalių palikimo. Privalomąją palikimo dalį paveldėję įpėdiniai jos negali atsisakyti (nebent atsisako paveldėjimo). Tačiau jie gali iš anksto atsisakyti pareikšti ieškinį dėl palikimo atkūrimo, kuriuo apskundžiamas pernelyg didelis padovanotas turtas.

Taigi šie įpėdiniai gali apginti savo teisę į privalomąją palikimo dalį (Civilinio kodekso 721 straipsnis, Civilinio kodekso 912 straipsnis).

  • Vaikų privalomoji palikimo dalis: ji sudaro pusę palikimo, jeigu palikėjas mirdamas palieka tik vieną vaiką, du trečdalius palikimo, jeigu palieka du vaikus, ir tris ketvirtadalius, jeigu palieka tris vaikus arba daugiau (Civilinio kodekso 913 straipsnis).
  • Palikėją pergyvenusio sutuoktinio privalomoji palikimo dalis: ji sudaro ketvirtadalį paveldimo turto (Civilinio kodekso 914-1 straipsnis). Ši dalis skiriama tik tuomet, jeigu nėra žemutinės ir aukštutinės linijų giminaičių, kai palikimas atsirado nuo 2002 m. liepos 1 d.

Teisei į privalomąją palikimo dalį apginti taikytina tvarka

Pareiškę ieškinį dėl palikimo atkūrimo įpėdiniai gali apginti savo teisę į privalomąją palikimo dalį. Taigi jeigu dėl tiesiogiai ar netiesiogiai padovanoto turto kyla grėsmė vieno ar kelių įpėdinių privalomajai palikimo daliai, padovanotas turtas gali būti sumažintas ir apimti tik laisvą palikimo dalį (Civilinio kodekso 920 straipsnis).

Šį ieškinį per penkerius metus nuo palikimo atsiradimo arba per dvejus metus nuo grėsmės nustatymo gali pareikšti tik teisės į privalomąją palikimo dalį turėtojai (Civilinio kodekso 921 straipsnis).

Visi pilnamečiai įpėdiniai, turintys teisę gauti privalomąją palikimo dalį, gali iš anksto atsisakyti pareikšti ieškinį dėl palikimo atkūrimo (Civilinio kodekso 929 straipsnis). To jie turi atsisakyti dviem notarams pateikę autentišką aktą. Atsisakymo aktą atskirai pasirašo kiekvienas atsisakantis asmuo, dalyvaujant tik notarams. Jame tiksliai nurodomi būsimi teisiniai atsisakymo padariniai kiekvienam atsisakančiam asmeniui.

4 Jei paskutinė valia dėl turto palikimo neišreikšta, kas yra paveldėtojas ir kiek turto paveldi?

Tuo atveju, kai testamento nėra, pagal Prancūzijos teisę paveldėjimas perduodamas taip:

  • jeigu sutuoktinio neturintis palikėjas palieka vaikų, palikimas lygiomis dalimis atitenka žemutinės linijos giminaičiams (Civilinio kodekso 734 ir 735 straipsniai);
  • jeigu palikėjas yra bevaikis nesusituokęs asmuo, palikimas atitenka palikėjo tėvams, broliams ir seserims, taip pat brolių ir seserų žemutinės linijos giminaičiams (Civilinio kodekso 738 straipsnis).

Jeigu palikėjas nepalieka nei brolio, nei sesers, nei brolio ar sesers žemutinės linijos giminaičių, pusė jo palikimo atitenka tėvui, pusė – motinai (Civilinio kodekso 736 straipsnis).

Jeigu tėvas ir motina miršta anksčiau už palikėją, jo palikimas atitenka broliams ir seserims arba jų žemutinės linijos giminaičiams, išskyrus kitus aukštutinės arba šoninės linijų giminaičius (Civilinio kodekso 737 straipsnis).

  • Jeigu palikėjas palieka sutuoktinį, prieš išsprendžiant paties paveldėjimo klausimą pirmiausia reikia padalyti turtą pagal sutuoktinių taikytą sutuoktinių turto teisinį režimą. Padalijus turtą pagal šį režimą, taikomi tokie principai:
  • jeigu palikėjas palieka sutuoktinį ir vaikų, sutuoktinis turi pasirinkimo teisę. Jis gali pasirinkti viso esamo turto uzufruktą arba ketvirtadalio turto nuosavybę, jeigu visi vaikai yra bendri abiejų sutuoktinių vaikai, taip pat ketvirtadalio turto nuosavybę, jeigu vienas ar keli vaikai nėra bendri abiejų sutuoktinių vaikai (Civilinio kodekso 757 straipsnis);
  • jeigu palikėjas palieka sutuoktinį ir aukštutinės linijos giminaičių, pusė palikimo atitenka sutuoktiniui, ketvirtadalis – tėvui ir ketvirtadalis – motinai. Jeigu vienas iš aukštutinės linijos giminaičių miręs, jam priklausantis ketvirtadalis atitenka sutuoktiniui (Civilinio kodekso 757-1 straipsnis);
  • kai nėra nei aukštutinės, nei žemutinės linijų giminaičių, visas palikimas atitenka palikėją pergyvenusiam sutuoktiniui (Civilinio kodekso 757-2 straipsnis). Nukrypstant nuo Civilinio kodekso 757-2 straipsnio tuo atveju, kai nėra aukštutinės linijos giminaičių, palikėjo broliai ir seserys arba jų žemutinės linijos giminaičiai gauna pusę natūra palikto turto, kurį palikėjas iš savo aukštutinės linijos giminaičių gavo kaip palikimą arba dovaną. Tai yra susigrąžinimo teisė (Civilinio kodekso 757-3 straipsnis). Visas kitas turtas atitenka palikėją pergyvenusiam sutuoktiniui.

Registruotą arba neregistruotą partnerystę sudarę partneriai

Palikėją pergyvenęs partneris, sudaręs neregistruotą partnerystę, ir palikėją pergyvenęs partneris, sudaręs registruotą partnerystę, nėra teisėti paveldėtojai. Tačiau jie gali gauti testamentinę išskirtinę.

Taigi registruotas partneris nelaikomas palikėjo įpėdiniu. Pagal Civilinio kodekso 763 straipsnį jis turi tik teisę mirus partneriui naudotis šeimos būstu. Taigi jis paveldi tik tuomet, jeigu testamente buvo nurodytas kaip įpėdinis.

Kai yra vaikų (neatsižvelgiant į tai, ar jie bendri poros vaikai, ar ne), palikėją pergyvenusiam partneriui testamentu galima palikti tik laisvą palikimo dalį. Laisva palikimo dalis būna įvairi ir priklauso nuo vaikų skaičiaus: trečdalis turto, jeigu yra du vaikai, ketvirtadalis turto, jeigu vaikų yra trys arba daugiau.

Kai vaikų nėra, visą turtą testamentu galima palikti palikėją pergyvenusiam partneriui arba trečiajam asmeniui, nes įpėdinių, turinčių teisę gauti privalomąją palikimo dalį, nėra. Tačiau jeigu dar gyvi palikėjo tėvai, jie gali prašyti grąžinti turtą, jų duotą mirusiam vaikui; vienam iš gyvų tėvų grąžinamas turtas negali viršyti ketvirtadalio palikimo.

5 Kokia institucija kompetentinga:

5.1 spręsti paveldėjimo klausimus?

Spręsti paveldėjimo klausimus Prancūzijoje yra kompetentingas notaras. Jo dalyvavimas būtinas, jeigu palikime yra nekilnojamojo turto. Jeigu tokio turto nėra, jo dalyvavimas neprivalomas.

Notaras faktų patvirtinimo akte nustato, kad palikimas perduotas, ir parengia nekilnojamojo turto pažymas, pagal kurias galima nustatyti, kad mirus asmeniui nekilnojamasis turtas yra perduotas; notaras padeda įpėdiniams įvykdyti jų mokestines prievoles (per nustatytą laiką parengti ir pateikti pareiškimą dėl paveldėjimo, sumokėti paveldėjimo mokestį). Atsižvelgdamas į įpėdinių skaičių ir valią notaras, parengęs turto padalijimo aktą, organizuoja turto paskirstymą įpėdiniams, jeigu jį galima paskirstyti atsižvelgiant į turto sudėtį.

Kilus ginčui, dalykinę ir teritorinę jurisdikciją jį spręsti turi palikimo atsiradimo vietos pirmosios instancijos teismas. Jo jurisdikcija yra išimtinė.

5.2 priimti pareiškimą dėl paveldėjimo atsisakymo arba priėmimo?

Jurisdikciją priimti pareiškimus dėl paveldėjimo atsisakymo arba palikimo priėmimo pagal apyrašą turi palikimo atsiradimo vietos pirmosios instancijos teismas.

Jeigu paveldėjimas priimamas besąlygiškai, nevykdomos jokios specialios procedūros.

5.3 priimti pareiškimą dėl testamentinės išskirtinės priėmimo arba atsisakymo?

Jurisdikciją priimti pareiškimus dėl viso turto testamentinės išskirtinės ir dalies turto testamentinės išskirtinės atsisakymo turi palikimo atsiradimo vietos pirmosios instancijos teismas. Pagal Prancūzijos teisę pareiškimo dėl atskiros testamentinės išskirtinės atsisakymo pateikti nereikia.

5.4 priimti pareiškimą dėl privalomosios palikimo dalies priėmimo arba atsisakymo?

Prancūzijos teisėje tokios taisyklės nenustatytos.

6 Trumpai aprašykite nacionalinės teisės procedūrą, pagal kurią sprendžiami paveldėjimo klausimai, įskaitant turto realizavimo ir padalijimo klausimus (taip pat nurodykite, ar paveldėjimo procedūrą turi pradėti teismas ar kita kompetentinga institucija, ar ji pradedama automatiškai).

Teisė į palikimą atsiranda mirus asmeniui pagal paskutinę palikėjo gyvenamąją vietą.

Mirus palikėjui įpėdiniai gali pasirinkti tris galimybes: priimti paveldėjimą besąlygiškai, priimti palikimą pagal apyrašą arba atsisakyti paveldėjimo.

Besąlygiškai priimti paveldėjimą galima tiesiogiai arba netiesiogiai. Netiesiogiai jis priimamas tuomet, kai teisę į paveldėjimą turintis asmuo atlieka veiksmą, kuris neišvengiamai reiškia jo ketinimą priimti paveldėjimą ir kurį atlikti jis turėtų teisę tik kaip paveldėjimą priėmęs įpėdinis.

Palikimo priėmimas pagal apyrašą reiškia, kad pirmosios instancijos teismo, kurio jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje atsirado palikimas, kanceliarijai turi būti pateiktas pareiškimas. Kartu su pareiškimu (arba vėliau) pateikiamas palikimo apyrašas. Remiantis šiuo apyrašu galima užtikrinti, kad įpėdinio asmeninis turtas nebūtų painiojamas su paveldimu turtu, būtų išlaikytos visos su paveldėjimu susijusios teisės, kurias įpėdinis anksčiau turėjo į palikėjo turtą, ir įpėdinis privalėtų padengti tik tas paveldėtas skolas, kurios neviršija jo priimto turto vertės.

Paveldėjimo atsisakymas nepreziumuojamas. Kad atsisakymu būtų galima remtis prieš trečiuosius asmenis, jis turi būti atsiųstas arba pateiktas teismui, kurio jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje atsirado palikimas.

Terminas, per kurį reikia pasirinkti tam tikrą paveldėjimo galimybę, yra keturi mėnesiai. Jeigu praėjus šiam apmąstymo laikotarpiui įpėdinis nepriėmė sprendimo, kreditorius, bendras įpėdinis, valstybė arba asmuo, kuris paveldėtų palikimą, jeigu įpėdinis jo atsisakytų, gali įpareigoti įpėdinį pasirinkti vieną iš trijų galimybių. Tuomet įpėdinis sprendimą turi priimti per du mėnesius, tačiau teismo gali prašyti papildomo laiko. Jeigu įpėdinis atsakymo nepateikia, jis laikomas paveldėjimą priėmusiu besąlygiškai. Tačiau jeigu įpėdinio niekas neverčia pasirinkti, sprendimą jis turi priimti per ne ilgesnį kaip dešimties metų laikotarpį, nebent jis gali būti laikomas paveldėjimą priėmusiu netiesiogiai.

Pagal Prancūzijos teisę paveldėjimo klausimai sprendžiami draugiškai, be teismo įsikišimo. Teismo gali būti paprašyta įsikišti tik tuomet, jeigu įpėdiniai nesutaria.

Dauguma paveldėjimo klausimų sprendžiami padedant notarui. Tačiau tam tikrais atvejais į notarą galima nesikreipti, visų pirma tuomet, jeigu palikėjo turtas neapima nekilnojamojo turto. Nusprendę kreiptis į notarą, įpėdiniai gali pasirinkti jį savo nuožiūra. Jeigu įpėdiniai nesutaria dėl notaro pasirinkimo, kiekvienas įpėdinis gali prašyti, kad jam atstovautų nuosavas notaras.

Pasirinkus notarą, reikėtų nustatyti palikėjo turto sudėtį atsižvelgiant į palikėjo pasirinktą sutuoktinių turto teisinį režimą, anksčiau padovanotą turtą ir kt. Siekdamas nustatyti turto sudėtį, į kurią reikia atsižvelgti, notaras apklausia įvairias įstaigas (draudimo bendroves, bankus ir kt.) ir paprašo įpėdinių užtikrinti, kad nekilnojamasis turtas arba kitas nebiržinis turtas būtų įvertintas. Taip pat gali prireikti sudaryti kilnojamojo turto apyrašą. Įsipareigojimai nustatomi sudarius palikėjo skolų apyrašą atsižvelgiant į paprastas sąskaitas faktūras, mokėtinus mokesčius, socialinę pagalbą, kurią reikia grąžinti, garantinį raštą arba buvusiam sutuoktiniui mokamą jo išlaikymo išmoką.

Mirus palikėjui, įpėdiniai tampa bendrais viso paveldėto turto savininkais, kol turtas padalijamas. Šie bendraturčiai tokiomis pat dalimis taip pat atsakingi už įsipareigojimus. Sprendimai dėl bendro turto pardavimo (vadinamojo disponavimo turtu) turi būti priimami vienbalsiai, nebent bendrą turtą būtina parduoti siekiant apmokėti skolas ir nepadalyto turto mokesčius. Tačiau administravimo sprendimai gali būti priimami ne mažiau kaip dviejų trečdalių asmenų, turinčių teisę į bendrą turtą, balsų dauguma. Be to, visi bendraturčiai gali imtis bendram turtui išsaugoti būtinų priemonių. Nepavykus susitarti gali įsikišti teismas, kad būtų galima nepaisyti tam tikrų bendraturčių leidimo.

Paveldimą turtą padalijus įpėdiniams, turtas nebėra bendras. Turtas padalijamas arba draugiškai, jeigu turto gavėjai susitaria, arba, jeigu nesusitariama, po teismo proceso, dalyvaujant notarui. Be to, gali būti padalytas visas turtas arba jo dalis, jeigu tam tikras turtas lieka bendras (pavyzdžiui, uzufrukto teisė į turtą).

Šiuo paskutiniu paveldėjimo klausimų sprendimo etapu reikia nustatyti, kad turtas perduotas įpėdiniams. Taigi reikia išduoti nuosavybės pažymas siekiant patvirtinti faktą, kad įpėdiniai yra naujieji turto – nekilnojamojo turto, viešųjų įmonių akcijų, transporto priemonių arba perleidžiamųjų vertybinių popierių – savininkai. Dėl nekilnojamojo turto įpėdiniai turi prašyti nuosavybės pažymą įregistruoti nekilnojamojo turto registre; dėl viešųjų įmonių akcijų jie taip pat turi prašyti tokią pažymą užregistruoti komercines ir įmonių bylas nagrinėjančio teismo kanceliarijoje.

7 Kaip ir kada asmuo tampa įpėdiniu ir testamentinės išskirtinės gavėju?

Pagal Prancūzijos teisę įpėdiniai palikėjo turtą ir pareigas įgyja mirties momentu (Civilinio kodekso 724 straipsnio pirma pastraipa).

Kai kurie įpėdiniai (teisę gauti privalomąją palikimo dalį turintys įpėdiniai ir visi netestamentiniai įpėdiniai) turi teisę į palikimą (Civilinio kodekso 724 straipsnio antra pastraipa), o kiti privalo kreiptis į teismą, kad šis priimtų sprendimą, kuriuo leidžiama valdyti turtą (724 straipsnio trečia pastraipa) (visų pirma valstybė). Taigi įsigaliojus 2001 m. gruodžio 3 d. įstatymui testamentinės išskirtinės gavėjai ir viso dovanoto turto gavėjai teise į palikimą gali naudotis pagal Civilinio kodekso 724 straipsnį. Šiame straipsnyje, aptariant testamentinės išskirtinės suteikimą dalyvaujant įpėdiniams, daroma nuoroda į 1004 straipsnį, aptariant automatiškai įgyjamą teisę į palikimą nesant įpėdinio – nuoroda į 1006 straipsnį ir aptariant galimybę priimti teismo sprendimą, kuriuo leidžiama valdyti turtą, – nuoroda į 1008 straipsnį.

Dėl teismo sprendimo, kuriuo valstybei leidžiama valdyti turtą, pažymėtina, kad jis priimamas tais atvejais, kai nėra nei įpėdinio (kraujo giminaičio), nei testamentinės išskirtinės gavėjo. Tuomet valstybei atstovauja Turto administracija (pranc. Administration des domaines).

Kad atsiimtų paveldėjimą, dalies turto testamentinės išskirtinės gavėjai ir viso turto testamentinės išskirtinės gavėjai privalo kreiptis į įpėdinius, turinčius teisę į turtą. Testamentines išskirtines jie gaus tarpininkaujant šiems įpėdiniams.

Besąlygiškas paveldėjimo priėmimas

Besąlygiškai priimti paveldėjimą galima tiesiogiai arba netiesiogiai (Civilinio kodekso 782 straipsnis).

Taigi paveldėjimo priėmimą reiškiantis veiksmas – tai veiksmas, kuris rodo ketinimą priimti paveldėjimą ir kurį atlikti gali tik įpėdinis (Civilinio kodekso 783 straipsnis).

Disponavimas atitinkamu turtu, kai šis turtas yra paveldėjimo dalis, reiškia, kad paveldėjimas priimtas (nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas perduotas). Įpėdinio sudaryti administraciniai aktai (išskyrus laikinus administracinius aktus ir apsaugos aktus) taip pat reiškia, kad paveldėjimas priimtas besąlygiškai.

Palikimo priėmimas pagal apyrašą

Įpėdinis gali pareikšti, kad palikimą ketina priimti pagal apyrašą (Civilinio kodekso 787 straipsnis). Jis paveldės ir įsipareigojimus, tačiau tik neviršijančius jo priimto paveldėto turto vertės. Pareiškimas turi būti pateiktas pirmosios instancijos teismo, kurio jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje atsirado palikimas, kanceliarijai ir joje saugomas (Civilinio kodekso 788 straipsnis).

Kartu su pareiškimu (arba vėliau) turi būti pateiktas paveldimo turto apyrašas. Šį apyrašą privalo parengti notaras, aukciono rengėjas arba antstolis (Civilinio kodekso 789 straipsnis).

Apyrašas per du mėnesius nuo pareiškimo pateikiamas teismui. Jeigu jis nepateikiamas, paveldėjimas laikomas priimtu besąlygiškai (Civilinio kodekso 790 straipsnis). Apyraše turi būti nurodytas visas paveldėjimas: ir turtas, ir įsipareigojimai.

Paveldėjimo atsisakymas

Paveldėjimo visada galima atsisakyti pateikus pareiškimą pirmosios instancijos teismui, kurio jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje atsirado palikimas. Atsisakyti paveldėjimo reikia tiesiogiai (Civilinio kodekso 804 straipsnis).

Paveldėjimo atsisakęs įpėdinis laikomas asmeniu, kuris niekada nebuvo įpėdinis.

Paveldėjimo atsisakymas įsigalioja atgaline data (Civilinio kodekso 807 straipsnis).

8 Ar įpėdiniai atsako už mirusiojo skolas, ir jei taip, kokiomis sąlygomis?

Besąlygiškai paveldėjimą priėmęs viso arba dalies turto įpėdinis už skolas ir mokesčius, kurie priklauso nuo paveldėjimo, atsako neribotą laiką. Jis turi įvykdyti tik testamentines išskirtines, kurių pinigų sumos neviršija paveldėto turto vertės atskaičius skolas (Civilinio kodekso 785 straipsnis).

Jeigu įpėdiniai keli, paveldėtas skolas ir paveldėjimo mokesčius kiekvienas asmeniškai privalo padengti pagal jam priklausančią paveldėtą dalį (Civilinio kodekso 873 straipsnis).

Jeigu įpėdinis pasirinko paveldėjimą priimti besąlygiškai, jis be apribojimų turi padengti visas palikėjo skolas ir mokesčius. Tačiau jis gali prašyti atleisti nuo visos pareigos padengti paveldėtą skolą arba nuo dalies tokios pareigos, jeigu paveldėjimo momentu galėjo nežinoti apie tokį įsipareigojimą ir jeigu apmokėjus šias skolas galėtų labai sumažėti jo asmeninis turtas.

  • Jeigu įpėdinis pasirinko palikimą priimti pagal apyrašą, jis privalo padengti tik paveldėtas skolas, kurios neviršija priimto turto vertės.
  • Jeigu įpėdinis paveldėjimo atsisakė, skolų padengti neprivalo.

9 Kokių dokumentų ir (arba) informacijos paprastai reikalaujama registruojant nekilnojamąjį turtą?

Civilinio kodekso 710-1 straipsnio nuostatose nurodyta, kad žemės registravimo procedūros gali būti vykdomos tik tuomet, kai Prancūzijoje veiklą vykdantis notaras gauna autentiškos formos aktus, priimami teismo sprendimai ir administracinė institucija išduoda autentiškus aktus.

9.1 Ar administratorius skiriamas privalomai arba privalomai to paprašius? Jei jis skiriamas privalomai arba privalomai to paprašius, kokių veiksmų tam reikia imtis?

Prancūzijos teisėje įgaliotojo atstovo dalyvavimas nenustatytas, ir pagal ją toks atstovas dalyvauti neprivalo. Tačiau įgaliotasis atstovas gali dalyvauti, jeigu jį paskiria teismas. Už informacijos įtraukimą į žemės kadastrus atsakingi įpėdiniai, kuriems padeda notaras. Palikėjas gali paskirti testamento vykdytoją, kurio įgaliojimai nustatyti Civilinio kodekso 1025 ir paskesniuose straipsniuose.

9.2 Kas įgaliotas vykdyti mirusiojo paskutinę valią ir (arba) administruoti turtą?

Už mirusiojo paskutinės valios dėl turto palikimo vykdymą ir paveldimo turto administravimą atsakingi įpėdiniai. Kilus ginčui, jurisdikciją turi palikimo atsiradimo vietos pirmosios instancijos teismas.

Šiuo atveju ginčą nagrinėjantis teismas gali paskirti už palikimą atsakingą įgaliotąjį atstovą, kuris, neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų, atstovauja visiems įpėdiniams.

Pagal Prancūzijos teisę palikimą taip pat galima administruoti suteikus kitų rūšių įgaliojimus, visų pirma po mirties vykdomą įgaliojimą, kuriuo gyvas palikėjas gali paskirti įgaliotąjį atstovą; šio atstovo uždavinys – įpėdinių vardu administruoti arba valdyti visą palikimą arba jo dalį. Taip pat suteikiamas įprastas įgaliojimas, kurį įgyvendinant taikoma įprasta tvarka, ir galiausiai jau aptartas teismo įgaliojimas.

9.3 Kokie yra administratorių įgaliojimai?

Visus įgaliojimus turi teisę į turtą turintys įpėdiniai. Jeigu kyla sunkumų arba sustabdomas testamento vykdymas, gali būti kreipiamasi į teismą ir paskirtas administratorius. Šiuo atveju įgaliotojo atstovo uždavinys – laikinai administruoti palikimą dėl vieno ar kelių įpėdinių neveiklumo, įsipareigojimų neįvykdymo arba netinkamo elgesio administruojant šį palikimą. Vykdydamas savo uždavinį jis tik užtikrina palikimo apsaugą, prižiūri ir administruoja jį (813-4 straipsnis). Neviršydamas suteiktų įgaliojimų, už palikimą atsakingas įgaliotasis atstovas visiems įpėdiniams taip pat atstovauja sprendžiant su pilietiniu gyvenimu susijusius klausimus ir atstovauja jiems teisme (Civilinio kodekso 813-5 straipsnis).

10 Kokie dokumentai vykdant paveldėjimo procedūrą ar ją užbaigus pagal nacionalinę teisę paprastai išduodami paveldėtojų statusui ir teisėms patvirtinti? Ar jie turi konkrečią įrodomąją galią?

Pagal Prancūzijos teisę notarui sprendžiant paveldėjimo klausimus svarbiausias yra faktų patvirtinimo aktas. Paveldėjimo klausimas išsprendžiamas padalijus turtą. Turto padalijimas reiškia, kad turtas nebėra bendras. Jį galima padalyti draugiškai (Civilinio kodekso 835 straipsnis) arba teismine tvarka (Civilinio kodekso 840 straipsnis). Padalyti turtą gali prašyti bet kuris įpėdinis (Civilinio kodekso 815 straipsnis). To taip pat gali prašyti bendraturčio kreditorius (Civilinio kodekso 815-17 straipsnis).

Taigi tai, kad paveldėjimas perduotas, paprastai nurodoma autentiškame akte, vadinamame faktų patvirtinimo aktu, kurį galima gauti kreipusis į notarą ir nurodžius palikėjo įpėdinius ir jų paveldėtas dalis.

Šiame dokumente nustatomi įvairūs teisių į paveldėjimą turėtojai (įpėdiniai).

Norėdamas parengti faktų patvirtinimo aktą, notaras paprašo pas jį atvykti du įpėdinių nurodytus liudytojus. Šie liudytojai turi būti pilnamečiai ir nebūti vienas kito sutuoktiniai, taip pat neturi būti palikėjo giminės, tačiau turi gerai pažinoti palikėją.

Šis aktas yra autentiškas.

Paskirsčius palikimą, faktų patvirtinimo aktą parengęs notaras sudaro turto padalijimo aktą, kuriame nustatyta, kokiomis dalimis palikėjo turtas paskirstytas įpėdiniams. Šis aktas taip pat yra autentiškas.

Paskutinis naujinimas: 13/02/2017

Šio puslapio turinį nacionaline kalba tvarko atitinkamos Europos teisminio tinklo kontaktinės įstaigos. Vertimus atliko Europos Komisijos tarnyba. Į kompetentingos nacionalinės institucijos originale įvestus pakeitimus vertimuose gali būti neatsižvelgta. Nei Europos teisminis tinklas, nei Europos Komisija neprisiima atsakomybės ar įsipareigojimų dėl šiame dokumente pateiktos arba nurodytos informacijos arba duomenų. Daugiau informacijos apie už šį puslapį atsakingos valstybės narės autorių teisių taisykles rasite puslapyje „Teisinė informacija“.

Atsiliepimai

Pateikite savo pastabas ir atsiliepimus apie mūsų naująją svetainę

naudodamasis šia forma